„Šalia pilies kiemo – Šventaragio pieva...“

Taip skamba paskutiniojo Vilniaus Šventaragio paminėjimo senuosiuose aktuose ir raštuose vertimas į lietuvių kalbą. Keli žodžiai, be jokio legendos prieskonio. Tačiau 1738-ųjų pavasarį turėta visai kitų tikslų – reikėjo naujai aprašyti, apskaityti, įteisinti Vilniaus pilininko jurisdikos duomenis. Jie mums šiandien reikšmingi ne vien simboline prasme.

1738 m. birželio 23 d., Vilniaus pilininkystės (pilininko jurisdikos) inventorius: „z Zamkowych Murow wychodząc obok z Dziedzincem Zamkowym Sianozęc Swintorocha“. LIetuvos valstybės istorijos archyvas, f. 11, byla 1058, l. 23.

XVIII a. pirmoje pusėje Vilniaus pilių teritorijoje dar buvo neužstatytas Šventaragio lopinėlis! Sprendžiant iš maždaug 1737 m. nubraižyto miesto plano, jis galėjo užimti hektarą ar kiek daugiau, iš pietvakarių buvo ribojamas Valdovų rūmų pastatų, iš šiaurės vakarų – Pilies vartų su prie jų priglaustais pastatais, šiaurės rytuose – gynybinės sienos, o pietryčiuose – Gedimino kalno.