Žemė - kvėpuojanti, jaučianti, suprantanti

Žemė - kvėpuojanti, jaučianti, suprantanti

Baltų kultūroje, kaip ir kitose senosiose kultūrose, žemė buvo laikoma gyva – kvėpuojanti, jaučianti, suprantanti. Ji įsivaizduota kaip motina, teikianti gyvastį ir sveikatą.


Nors žemę jaučiame kaip tvirtą pagrindą po kojomis, mitai kalba apie jos kintančią būseną: žemė gali prasiverti ir užsiverti. Ji prasiveria pavasarį, kai nugriaudi pirmasis perkūnas ir žaibu bei lietumi žemę „atrakina“. O užsiveria žemė rudenį, po lygiadienio. Sakmės byloja, kad iki rugsėjo pabaigos į žemę žiemos miego sulenda žalčiai ir gyvatės – nesuspėjusios įlįsti laiku, jos lieka žemės paviršiuje ir žiemą sušąla. Taip atsitinka toms, kurios yra vasarą įkandę žmogui ar gyvuliui, − žemė jų nepriima.

Seniau žmonės stengdavosi atlikti žemės darbus iki žemės užsivėrimo, kad leistų jai ramiai ilsėtis. Tikėta, kad vėlai rudenį pasodinti augalai sunkiai auga ir dera.


Kaip perskaityti žemės atsivėrimo ir užsivėrimo mitą? Atvirumas ar uždarumas – tai pulsuojantis, besimainantis žemės santykis su žmogumi. Atvira žemė – palanki, draugiška, jaučianti. Uždara – negirdinti ir nematanti. Kadaise ši samprata taikyta ir laidotuvių ritualuose: laidojant žmogų, buvo svarbu mokėti atverti žemę. Apeiginis atvėrimas – tai ašaros, per laidotuves išlietos dėl artimojo. Sakyta, kad jei niekas neverkia mirusiojo, tai velionis nueina neatrakinton žemėn, t.y. sunki jam bus žemė, užrakinta devyniais raktais.



13 views

MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com