Gandras ir kregždė lietuvių sodyboje: apie jų panašumą ir skirtumus

Kregždė ir gandras – šventieji lietuvių sodybų paukščiai. Nuo seno drausta naikinti jų lizdus, o šių paukščių įsikūrimas buvo suprantamas kaip ypatinga palaima namams ir apsauga nuo perkūnijos:

Kregždės – šventi paukščiai. Jei kuriuose namuose jos apsigyvena, tai ir tie namai šventi: jų perkūnas nemuša ir kt. nelaimės nelanko.

Gandrai kur apsigyvena, ten piktosioms dvasioms nėra vietos. Užtat lietuviai gandrus gerbia ir jų nešaudo. Nušauti gandrą skaitosi kaip padaryti žmogžudystę.

Žinoma, gandras ir kregždė svarbūs ne tik lietuviams – štai gandras yra ne tik mūsų, bet ir baltarusių, ukrainiečių, lenkų (greta jūrinio erelio) nacionalinis paukštis. Kregždė, kuri Europoje tapo kaimiškos sodybos ikona, paskelbta Austrijos ir Estijos nacionaliniu paukščiu.

Gandras ir kregždė užsitarnavo žmogaus meilę ir pagarbą daug šimtmečių gyvendami kartu su žmonėmis jų sodybose. Šiuo požiūriu jie panašūs. Tačiau šių paukščių kelias nuo gamtos link kultūros yra skirtingas.

Šelmeninė kregždė (Hirundo rustica). Wikipmedia, Creative Commons

Šelmeninės kregždės (Hirundo rustica) Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje išplito priešistoriniais laikais drauge su žmonių migracija į rytus ir į šiaurę. Kregždžių plitimo esmine prielaida tapo žmogaus ūkinė veikla ir mediniai bei akmeniniai būstai, nes šelmeninės kregždės lizdus tvirtina pastatų viduje, po stogu (kitaip, nei jų pietuose gyvenę jų protėviai, lipdę lizdus olų plyšiuose). Į žmonių sodybas jas pritraukė naminiai gyvuliai, į sodybas ir ganyklas viliojantys vabzdžius bei muses. Tad gyvulininkystės atsiradimas ir plėtra pripratino kregždes prie žmogaus.

Kitaip yra su baltaisiais gandrais (Ciconia ciconia). Jie Europoje, o ir Lietuvoje, atsirado gerokai vėliau, nes gandrams reikalingi dideli atviro kraštovaizdžio plotai (priešingai, nei juodajam gandrui, senai vietinei rūšiai, gyvenančiai girių glūdumoje). Gandrų gausėjimo prielaida buvo lydimų skynimas, pievų ir šlapžemių plėtimasis, naudojant jas gyvulių auginimui ir žemdirbystei. Manoma, kad Europoje gandras gausiai išplito tik ankstyvaisiais viduramžiais, o, pavyzdžiui, Švedijoje baltųjų gandrų populiacija susikūrė tik 16 amžiuje iškirtus miškų plotus. Lietuvoje baltojo gandro populiaciją stipriai galėjo paveikti žagrės atsiradimas ir žemdirbystės šuolis, vykęs IX-XII amžiuje.

Baltieji gandrai (Ciconia ciconia). Wikimedia, Creative Commons

Faktas, kad kregždės plito didėjant ganykloms, o gandrai – ariamiems laukams, atsispindi ir mitiniame mąstyme: šie paukščiai turi skirtingas mitines reikšmes. Štai kregždės nulemia, kokio plauko gyvulius reikia laikyti ūkyje: „Kai pirmą kartą pamatai kregždes, tai reikia pažiūrėti ant savo kojų, tai kokia šertis bus, tai toki gyvuliai vedas". Tuo tarpu gandras yra tvirtai susietas su sėjamąja žemdirbyste: netgi pavasarinio „aruodų atidarymo“ šventė buvo rengiama jo grįžimo laiku ir vadinta Gandrinėmis. Šią dieną buvo apžiūrimos, kilnojamos, atrenkamos sėjai ir šventinamos sėklos. Sakoma, kad gandro pasirodymas lemia javų derėjimą: „Pas mus žmonės mano, kad gandras atskrisdamas atneša laimę ir užtat taiso jam lizdus, nes tuomet daug grūdų dera“.

Vis dėlto, nežiūrint skirtumų, gandras ir kregždė turi vieną bendrą bruožų: šie paukščiai kadaise įkūnijo atmosferines dievybes. Jų svarbiausia užduotis sodyboje buvo saugoti namus nuo perkūnijos, gaisro ir viesulo:

Jei kuriuose namuose apsigyvena kregždės, tai toki namai būna apsaugoti nuo perkūno, nuo ugnies. Jei kregždės lizdą išardai, išmeti kiaušinius arba vaikus, tai tie namai greitai sudega.

Kas nukaus gandrą, to namus padegs perkūnas. Išdraskius gandralizdį tai to draskytojo viesulai išgriauna namus.

Gandralizdis Jotainių kaime (Panevėžio r.). Daivos Vaitkevičienės nuotrauka, 2018

Kaip atsitiko, kad gandras ir kregždė mūsų kultūroje (taip pat ir daugelyje kitų rytų ir centrinės Europos šalių) ėmė reprezentuoti atmosferines jėgas ?

Šių paukščių mitologiją pagrindžia trijų svarbių ciklų paralelė − paukščių migracijos, augalų vegetacijos ir perkūnijos. Be to, jie "pažymėti" ugnies ženklais. Šelmeninė kregždė turi raudoną pagurklį, kuris, kaip liudija etiologinis mitas, liko nuo tų laikų, kai ji parnešė žmonėms ugnį iš požemio. Gandras turi ryškų raudoną snapą ir raudonas kojas. Kita vertus, šių dviejų paukščių plunksnų spalvos yra kontrastinės: juoda vs. balta (pilka). Pridėjus dar raudoną spalvą, susidaro trijų mitologijoje itin reikšmingų spalvų paletė: balta, juoda ir raudona. Ji būdinga dangaus dievybėms. Tai paros ciklo spalvos: diena, naktis ir aušra. Tai ir perkūnijos spalvos: tamsi (audros debesis), šviesi (žaibo blyksnis), raudona (ugnis). Beje, ir metų ciklo spalvos: balta (žiema) – juoda (pavasarinė žemė) – raudona/ruda (vasara ir ruduo). Todėl gandras ir kregždė yra ne tik gyvulių ar pasėlių globėjai, bet ir dangaus dievų, visų pirma Perkūno, pasiuntiniai.