Midaus istorija prasideda jau prieš 9000 metų. Tuo metu Geltonosios upės slėnyje Kinijoje Jiahu neolitinėje gyvenvietėje žmonės paliko molinių indų, kuriuos ištyrus nustatyta, kad čia buvo laikomas midus. Neolitinio gėrimo sudėtyje taip pat buvo laukinių vynuogių, gudobelių vaisių ir ryžių.
Europoje seniausias midus žinomas iš Iberijos pusiasalyje esančios Azutano archeologinės vietovės (maždaug iš V-IV tūkstantmečių pr. m. e sandūros). Midaus likučių aptikta ant indo, rasto archeologiniame sluoksnyje po Azutano dolmenu – megalitine kapaviete.
Nuo III tūkstantmečio pr. m. e. duomenų apie midų vis gausėja, nes Vidurio ir Vakarų Europos teritorijoje paplito Piltuvėlinių taurių kultūra, palikusi ne tik taures, bet ir midaus likučius ant jų sienelių. Midaus aptikta ne vienoje Ispanijos vietovėje − La Calzadilla, Valle de las Higueras ir kitur.
Viduržemio regionui midaus senumu nenori nusileisti Šiaurės Europa. Seniausias midaus pėdsakas čia aptiktas Arano saloje Škotijoje. Machrie Moor neolitinėje šventovėje, sudarytoje iš akmenų ratų, apeiginėje duobėje buvo indų su midaus likučiais ant sienelių (datuojama 4220–3970 pr. m. e.).
Nuo II tūkstantmečio pabaigos iki 500 m. pr. m. e. midus aptinkamas ypač prabangiai įrengtose kapavietėse. Žymus XX a. vidurio atradimas buvo 750‒700 pr. m. e. karališkas pilkapis Frigijos mieste Gordione, Turkijoje. Pilkapis, pramintas karaliaus Mido kapu, yra net 50 metrų aukščio ir 300 m skersmens, o jo viduje įrengtas laidojimo kambarys. Čia rastas 178 bronzinių indų rinkinys, tarp kurių buvo trys milžiniški variniai katilai ant geležinių trikojų, bronziniai kibirėliai su Uratrijos stiliaus liūtų galvomis, lotoso pavidalo bronziniai gėrimo kaušeliai ir kt. Laidojimo puotai paruošti indai buvo pripildyti midaus!
Pagal įkapes ir laidojimo vietos įrengimą „Karaliaus Mido kapui“ artimas keltiškas pilkapis Hochdorfe pietvakarių Vokietijoje (VI‒V a. pr. m. e., pilkapio skersmuo 60 m., aukštis ‒ 6 m.). Čia įrengtame laidojimo kambaryje surastas 400 litrų talpos katilas su midumi. Į jį buvo įdėtas auksinis kaušelis, o ant sienų kabojo 9 geriamieji ragai: 8 ragai buvo pagaminti iš tauro rago, o devintasis ‒ iš metalo; jis buvo metro ilgio ir net penkių su puse litrų talpos.
Baltų archeologiniai paminklai dėl tyrimų stokos iki šiol mažai teikia žinių apie priešistorinius gėrimus. Lietuvoje kol kas žinomas vienintelis paminklas, kuriame tiksliai nustatyta, mirusiajam įdėta midaus. Tai III−VI a. Paprūdžio kapinynas Kelmės rajone, kurio turtingame kape rasti du geriamieji ragai. Kadangi ragų apatinėje dalyje išliko ne tik metaliniai apkalai, bet ir rago liekanos, buvo atlikta infraraudonosios spektroskopijos analizė ir nustatyta, kad raguose būta midaus.
Midaus senumą baltų kultūroje liudija kalbos faktai. Žodžiai midus ir medus yra kilę iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *médhu, išlikusioje beveik visose indoueropiečių kalbose. Įdomu, kad daugumoje indoeuropiečių kalbų šios šaknies žodžiai įvardija ne medų, o būtent gėrimą: sen. airių mid ‘midus, fermentinis ir svaiginantis gėrimas’, sen. islandų mjǫdr ‘midus’, sen. vok. aukštaičių metu, sen. anglų meodu, anglų mead , graikų μέθυ „alkoholinis gėrimas“, sen. indų mádhu „saldus gėrimas, medus“ ir kt. Tai rodo, kad žodis medus indoeuropiečiams pirmiausia reiškė gėrimą, ir tik vėliau taip imta vadinti medų!
Medui pavadinti indoeuropiečiai turėjo kitus du žodžius: *kṇhaónks „medaus spalvos, auksinis“ (iš čia prūsų cuncan „rudas“ ir anglų honey „medus“) ir *mélit „medus“ (lot. mel „medus“, s. airių mil „medus“, s.angl. milisk „medaus saldumo“ ir kt.).
Baltų kalbose midaus pavadinimų raida skirtinga. Kadaise visi baltai šį gėrimą vadino ne midumi, o medumi (taip pat kaip ir senovės slavai, plg. medŭ „medus, midus“). Tačiau prūsai ir lietuviai vėliau iš germanų (greičiausia vikingų) perėmė žodį midus, tad žodis medus liko tik bičių medui pavadinti. Tuo tarpu latviai ir šiandien midų tebevadina žodžiu medus.
