Priesagos - tautos turtas

Priesagos - tautos turtas

Updated: Oct 24, 2018

Ar kada susimąstėte, kad tautos turtu gali tapti tiesiog... priesagos!?


Kai XIX a. pabaigoje, į priekį žengiant indoeuropiečių kalbų tyrimams, baltų kalbos ėmė įgauti mokslinę vertę, netruko prasidėti ir kalbiniai eksperimentai. Vienas iš jų – pasakų rinkėjo, Mažosios Lietuvos pastoriaus Kristupo Jurkšaičio žavus bandymas atskleisti lietuviškų priesagų galimybes. 1863 metais Tilžės apylinkėje užrašęs pasaką apie siratėlytėlį (našlaitį), Jurkšaitis paskelbė ją su daugybe mažybinių priesagų, kaip antai − vaikužėlis, rankelytė, lovužėlužė, prigalvaitaitis, puodelaitukėlutėlis, paukštytužėlytėlis, kalnužatutėlis, vandenaitėlis ir t.t.


Tačiau linksmiausia, kad Jurkšaitis kuo mažybiškiausiai įvardijo ir pagrindinį našlaičio varžovą – žmogėdrą milžiną, kuris pasakaitėje tampa tik... milžinukėliu, milžinukyčiu ir milžinukuku :)


Pasakos siužetas vingiuoja maždaug taip. Tėvams mirus, lieka pasaulyje vienas vaikužėlis siratėlytėlis (našlaitėlis), kuris sumano keliauti po svietelį, turėdamas vien tik ąžuolytėlio lazdužikę ir varškutės kėžukėlį. Pakeliui jis išgelbsti sušalusį paukštutyžėlį ir jį įsideda į delmonytėlį (kišenėlę). Beeidamas sutinka „baisų didį milžinukytį jį užmuštie jau besikėsantį“. Skaudžiai įdūręs milžinukyčiui į kojos pirštą savo lazdelėle (kuri milžinui, suprantama, buvo aštri kaip adata), jį baisiai išgasdina. Iš baimės milžinukėlis tampa tariamu siratėlyčio draugalėliu.


Draugalėliai ima varžytis, kuris stipresnis. Milžinukukas iš medžio ištreškia sultis, o siratėlytis taip suspaudžia akmenį (t.y. varškę), kad iš jo „vandenaitėlis struklėlytiais bėga abigaliai“. Tada milžinukas pagriebia „akmenukėlį kai vyružuko gerą galvužatikę“ ir nusviedžia kuo toliausiai, o siratėlytis įkandin jo paleidžia iš delmonytėlio paukštį, kuris lekia taip toli, kad visai į žemę nebenukrenta.


Tuomet milžinukėlis pabūgęs pakviečia siratėlytėlį į namus, kur su broliais susitaria naktį jį užmušti: „paima geležytužėlės storą kartaitytę ir drožia per priegalvaitaitį, kad ir lovužėlužė sugriuvo“. Siratėlyčio aišku, čia nėra, nes jis „galvelės vietytėlėj aprištą ir apvyniotą puodelaitukėlytėlį padėjęs“. Staigiai pašokęs griebia savo lazdytėlę ir išgąsdina milžinus, kurie iš baimės „jam namužytužius vienam palika“. Dabar gi siratėlytis čia įsirengia ir „be baimužėlės gyvena, kol gyvs“. Gal ir dabar tebegyvena.


Pasaką K. Jurkšaitis paskelbė knygoje „Lietuviškos pasakos ir pasakojimai“ (1898), o vėliau ji daug metų buvo kartojama mokykliniuose skaitiniuose greta lietuvių pasakų klasikos. Kaži, kaip sekėsi moksleiviams ištarti Jurkšaičio sudėliotas priesagų virtines, ir ar pavyktų pamiklinus liežuvį tokią pasaką su visomis mažybėmis papasakoti šiandien? Bet kuriuo atveju, bent jau įsitikintume, kad mažybinių priesagų lietuvių kalboje nestokojame...




35 views

MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com