Vėlių takai

Vėlės vaizdinys lietuvių kultūroje – plevenantis baltas pavidalas ar tiesiog skaidrus, lyg permatomas, oro raibuliavimas. Retkarčiais – ugninis kamuolys ar klaidžiojanti žvakelė. Tačiau dažniausia vėlės yra nematomos, jos tik girdimos ir jaučiamos iš šnaresio, šnabždesio, aidėjimo, žingsnių, per nugarą bėgančio šiurpuliuko.

Visgi vėlės palieka medžiagišką pėdsaką, iš kurio galima suprasti jas vaikščiojant po gyvųjų pasaulį. Vėlės turi savą kelių bei takų tinklą, kuris, nors nematomas (nes vėlės dažniausia keliauja neliesdamos kojomis žemės, tarsi slysdamos, plaukdamos virš žemės paviršiaus), atpažįstamas iš to, kad čia neauga medžiai, kartais pasėliai ir net žolė. Apie tokį atvejį pasakoja istorija, 1937 m. užrašyta Kabelių kaime (Panevėžio r.):

Senelių pasakojimas

Yra netoli nuo vieškelio, iš tokios koplyčios per lauką toks platus ruožas. Gal apie tris sieksnius platumo eina tas ruožas ligi Šlikų kapų, − niekas ti neauga, nors šalimiais auga javai. Seni žmonės tą vietą vadina „dūšių takas“. Šventoriuj koplytėlės daug žmonių prikavota [= prilaidota], tai tos dūšios, sako seneliai, eina pas Pašlikės kapų dūšias. Vienos pas kitas eina, ir pramynė taką. Panevėžio valsčiuje prie Kabelių, Kabelių ir Preidžių lauke tas takas.

Dūšių takas jungė dešiniame Juodos krante pastatytą koplyčią (pietuose) ir Šlikų vardu vadinamas Kabelių kapines (šiaurėje). Šiandien tako vietoje įkurtos sodybos, daržai, ariami laukai. Nors aiškių šio tako žymių nebesimato, galimas daiktas, kad jo pėdsaku laikytinas Šlikų kapines juosiančio ant žemių pylimo neapaugęs 11 m pločio tarpas kapinių pietų pusėje. Neseniai šią vietą lankęs bičiulis Dainius Jurevičius sakė, šis takas vis dar pastebimas. Cituoju Dainių: „Mano trečios eilės puseserė (partizano Levingstono anūkė) Kabeliuose pernai, prie Juodos upelio nusipirko sodybą. Šiandien [2018 m. spalio 10 d.] lankiau Vėlių taką ir jos sodybą. Papasakojau apie tą taką, kuris eina per jos daržą. O ji man ir sako, kad pas ją šiemet, maždaug 1 m pločio tarpe nudžiūvo braškės, niekas neaugo...“

Šlikų kapines juosia iš žemių supltas ir alyvų krūmais apaugęs pylimas. "Dūšių tako" vietoje alyvos neauga. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka, 2009

Vėlių keliai – tai tiesios linijos, jungiančios kapines, žūties vietas, gyvenamąsias ir sakralines vietas, kertančios laukus, kalvas, miškus. Kartais jos sutampa su vieškeliais ar ežiomis tarp laukų. Jei eidamas keliu imtum klupti ir atrodytų, kad kažkas painiojasi tarp kojų, – tai ženklas, kad susidūrei su keliaujančiomis, plika akimi neregimomis vėlėmis. Tačiau kartais apie vėlių takų kryptį galima sužinoti tik jų vietoje pastačius trobesį ar įsitaisius miegoti. Ant vėlių tako pastačius trobesį, jis bus vėtros sugriautas arba sudegs. O jei ne, tai jame nuolatos bus „svečių“, – taip, kaip sykį atsitiko vienam žmogui, kuris kiekvieną vakarą namie prie ugniakuro regėdavęs dvi besišildančias baltas merginas. Pasirodymams nesiliaujant, tekę namus perstatyti!

Apsinakvojus vietoje, per kurią eina vėlių takas, miegantį žmogų kažkas stumia, traukia jo apklotą arba tiesiog girdisi balsas: „Žmogau, tu man ant kelio atsigulei, pasitrauk“, arba „Sakau tau, pasitrauk nuo kalnelio, jei nori likti gyvas, mums čia reikia vaikščioti.“ Nepaklausius to balso, kils viesulas ir svies tolyn arba žmogų nematoma jėga smaugs ir stums šalin. Šie neramūs takai kartais vadinti ir velnių vardu, – sakoma, kad ir „velniai turi sava kelius, kuriais jie ulioja“.

Kur keliauja vėlės savo takais? Jos bendrauja tarpusavyje, eina ar oru lekia iš vienų kapinių į kitas. Per šventes – eina į bažnyčią. Jei miršta kas nors iš artimųjų ar kaimynų, vėlės eina jų pasitikti, per laidotuves prisijungia prie gedinčiųjų procesijos. Vėlių keliai – tai ypatinga ir svarbi mitinio pasaulio dalis, tam tikra infrastruktūra, kuri iš dalies atskleidžia vėlių pasaulio tvarką ir parodo, kad jis yra dinamiškas.

Istorijų mėgėjams pridedu dar porą pasakojimų apie vėlių kelius. Pirmasis – iš Širvintų rajono Klišabalės kaimo, kurį 1969 m. mitologui Norbertui Vėliui papasakojo F. Šalkauskas:

Vėlių kelias

Kadaise mūsų kaime senelis pasakojo tokį atsitikimą. Sakė, kad jam taip buvo. Dar būdamas jaunas, jis išjojo naktigonėn. Ir ant tokio keliuko atsigulė miegoti. Jau pradėjus snausti, kažkas nutraukė sermėgą nuo galvos iki kaklo. Jis, nekreipdamas dėmesio, pasitaisė ir vėl pradėjo snausti. Vos tiktai pradėjus migt, kažkas ir vėl nutraukė jam tą sermėgą iki pusės. Jis pasikėlė, pažiūrėjo, kad nieko nėra. Pirmąkart manė, kad gal kas iš pažįstamų jį gąsdina. Pasitaisė, vėl galvą apdengė ir pradėjo snausti. Vos tiktai pradėjus migt, kažkas taip truktelėjo tą sermėgą, kad net porą metrų numetė nuo jo. Susikeikęs jis pasikėlė, pasėmė sermėgą ir perėjo į kitą vietą. Užmigus prisisapnavo, kad, žmogau, tu negulk ant kelio, kur visi vaikšto. Vadinasi, tais keliais vėlės naktimis vaikšto. Gyvam žmogui ten negalima gulti.

Kitas pasakojimas užrašytas daug seniau. Jį 1837 m. paskelbė baronas Wilhelmas Johannas Albertas Tettau ir Ragainės justicijos tarėjas Jodocus Donatus Hubertus Temme leidinyje „Rytų Prūsijos, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos sakmės“. 1903 metais Jonas Basanavičius šią istorija iš vokiečių kalbos išvertė į lietuvių ir įtraukė į sakmių rinkinį „Iš gyvenimo vėlių ir velnių:

Vėlės lanko vienos kitas

Ragainėje, kaip ir kituos Lietuvos miestuose, yr lietuviškos bei vokiškos kapinės: vokiškosios guli pietų vakarun link nuo miesto, lietuviškosios – rytun link. Tačau numirusiejie abejų kapinų, tie, kurie gyvi būdami gerai pasipažino, tankiai susirenka naktij drauge, ypačiai jei didi yr vėtra. Tokioj naktij matyt juos šimtais bei tūkstančiais nuo vienų ant kitų, nuo lietuviškųjų ant vokiškųjų, lekiant. Kožnas juos matyt negal, bet tik toki, kurie yra subatos vidurnaktij prieš nedėlę gimę. Numirusiejie lekia tiesiog pažeme oru nuo vienų kapinų ant kitų, todėl terp tų kapinų ant visos tiesos linijos nematyt nė jokio daikto, kur jų lėkimą sulaikyt galėtų: nė jokio namo, nė jokio medžo, nė jokios tvoros, mūro arba ko kito.

Pirm kelių metų buvo Ragainėje apsigyvenęs tūls ateivis ir pasistatęs namus ant pietinio miesto galo. Buvo dailus, tvirtai pastatyts namas. Bet pirmą vėtruotą naktį namas sugruvo drauge su stogu ir mūrais. Seniems, pusiau sugruvusiems namams kaimynystėj nieko neužkenkė. Viens kits, ant to namo veizdėdams, kraipė galvą, bet ateivis davęs namą vėl antrukart pastatyt. Tačau kelioms tik dienoms praėjus atsitiko vėl didi naktij vėtra ir vėl išvertė namą. Tai atėjo pas jį nekursai sens žmogus, kurs buvęs dvyliktoj adynoj subatoj prieš nedėlę gimęs. Jis ateiviui sakęs, jo namas niekados sveiks neliksiąs, nes jis stovįs tiesog ant linijos terp lietuviškų bei vokiškų kapinų ir gulįs dvasėms ant kelio, joms vienoms kitas aplankyti norint. Ateivis davęs namą biskelį pastatyt į šalį, kur jis ir dabar stovįs, ir jam nuo to laiko nieks neužkenkiąs.

Patvirtinimop to stovi teipogi viens ant pietinio Ragainės miesto krašto kluonas, kurio kraigo galas įsikiša į tą paminėtą tiesią liniją, todėl ant jo niekados negal užsilaikyt stogas: nors gaspadorus, kuriam kluonas priklauso, ir šimtą kartų ant meto duoda vėl pataisyt, tai visgi kaip tik naktyje vėtra pakyla, kožnąkart jis toli apiplėštas tapsta, kiek į tą liniją prasikišęs ir dvasėms ant jų kelio gul.

Jei tektų keliauti pro Kabelius, aprašytąjį kelią galima atsekti buvus tarp Marijonavos koplyčios ir kapinių: N55 38 35.2″, E24 25 53.9″ (Marijonavos koplyčia, vėlių tako pradžia), N55 39 10.5″, E24 25 48.0″ (Kabelių kapinės, vėlių tako pabaiga).

Marijonavos koplyčia. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka, 2009