Lietuvos archeologai yra ištyrę kelias dešimtis tūkstančių priešistorinių kapų. Suprantama, jie bevardžiai. Reikšmingą išimtį sudaro „Taurapilio kunigaikštis“ ir „Donkalnio žynys“, apie kurį šiandien kalbame. Tai vienas iš trijų seniausių kapų Lietuvoje. Apie 6377 metus pr. m. e. palaidotas 20-25 m. amžiaus vyras surastas raudonos ochros kupinoje duobėje, matyt, su šventinės aprangos liekanomis - apie tai byloja 57 briedžio, šerno ir tauro priekinių dantų kabučiai galvos, veido, kojų srityje.
Lig šiol piešiniai ir net patys mirusiojo palaikai, rodomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nedarė didesnio įspūdžio. Bet aplankius Donkalnį prie Kalniškių (Varnių sen., Telšių r.) - maždaug 50 x 110 m dydžio, 4 m aukščio nuošalią kalvą, kitados telkšojusio ežero salą – neliko nė mažiausios abejonės, kad tai kertinė vieta.
Beje, 1984 m. birželio mėnesį atidengus žynio ir, spėjama, kartu su juo palaidotos 25-30 m. amžiaus moters kapus, taip atšalo oras, kad, atvykus antropologui prof. Gintautui Česniui, teko kurti laužą ir virš ugnies šildyti besidarbuojant sužvarbusias rankas - prisimindamas šias dienas po keleto metų rašė ekspedicijos vadovas prof. Adomas Butrimas.
Nuo pirmojo ir kol kas vienintelio žinomo priešistorinės Lietuvos žynio mus skiria daugiau kaip 8000 metų, bet pomirtinio gyvenimo už vandenų arba marių saloje vaizdiniai atpažįstami iš pasakų ir maža dalele dar suprantami. Gali būti, kad lėčiau tekantis laikas Donkalnyje leidžia pajusti ir tolimus akmens amžiaus bendruomenės žynio galios atgarsius, šventos ugnies dvasią (kapinyne aptikta ir didelė gili ugniavietė), atrodo, čia tirpsta ir pasaulius skiriančios ribos.
Susiruošus į ekskursiją, Donkalnio koordinatės
LKS94: 401103, 6187059 arba WGS84: 55.807861, 22.422349