Pilėnai: naujas Raseinių piliakalnių pasakojimas

Updated: Feb 19

Žiema karo su kryžiuočiais istorijoje – pačių atkakliausių kovų metas. Priešas per dieną Lietuvoje įveikdavo vidutiniškai 10 km atstumą, tačiau su pergale ar be jos į jau nukariautos Prūsijos žemėje pastatytas pilis turėdavo grįžti iki pavasario polaidžio pradžios.

1336 m. į Vokiečių ordino žygį susirinko daug kilmingų svečių iš Vakarų Europos šalių: Brandenburgo markgrafas Liudvikas keršijo už 1326 m. lietuvių antpuolį, iš kaimyninės Tiuringijos atvyko vienas ar du Henebergo grafai, taip pat dalyvavo Namiūro grafas Pilypas III, prancūzų, galbūt austrų riteriai.

Vakarų Europos riteriai -- piešinys Didžiojoje Prancūzijos kronikoje, XIV a. (iš: Bumblauskas Alfredas. Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795. Vilnius, 2005, p. 84)

1336 m. vasario 25 d., sekmadienį, pamatę priešus Pilėnų kariai išsigando, netekdami vilties pilį apginti, sumetė į ugnį aibę turto ir patys išsižudė – pradžioje rašo Vygandas Marburgietis. Tęsdamas jis jau pasakoja apie mūšį – į pilį svaidomus akmenis, rąstus ir ugnį; besiginantį lietuvių karalių su pavaldiniais ir daug iš mūšio ištrūkusių raitų pilies gynėjų. Pagaliau baimės pakirstas karalius, anot kronikininko, kalaviju pervėręs žmoną, jos kūną metęs į liepsną.

Nužudė jis taip pat ir daug likusių pilies gynėjų, o šimtas leidosi kirviu nukirsdinami senės, kuri paskui ir pati sau gyvybę atėmusi.


Krikščionys išsivedę belaisvių ir paėmę didelį grobį. Esą net 4000 žmonių iš 4 valsčių buvo subėgę į Pilėnus Trapų žemėje (castrum Pillenen in terra Troppen) – ši Kronikos vieta yra reikšmingiausia geografinė nuoroda.

Vygando Marburgiečio kronikos 1466 m. vertimo į lotynų kalbą rankraščio puslapis su 1336 m. Pilėnų puolimo aprašymu. Saugoma Slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyve Berlyne (iš: Naujoji Prūsijos kronika. Vertė Rimantas Jasas. Vilnius: 1999, įklija)

Motiejus Stryjkovskis (apie 1547–1593) – pirmasis istorikas, kuriam parūpo Pilėnų vieta. Tačiau jis nežinojo XIV a. Vygando Marburgiečio užrašyto Pilėnų vardo, rėmėsi vėlesne iškraipyta forma Pullen ir spėjo, kad dvi l raidės vietoje n Punios pavadinime atsiradusios dėl perrašinėtojo klaidos.

Nors Pilėnų dar ieškota Papilėje (Akmenės r.), Pilioniuose (Kėdainių r.), Piliakalnių kaime (Vilkaviškio r.), Pypliuose (Kauno r.) ir kai kuriose kitose vietovėse, sekdami M. Stryjkovskiu, Punios piliakalnį Pilėnų pilies vieta laikė daugelis XIX a. istorikų, įkandin jų – rašytojai, dramaturgai, kūrėjai.

Tik 1980-ųjų pradžioje Edvardas Gudavičius ir Alvydas Nikžentaitis atsigręžė į Žemaitiją. Jie spėjo, kad gyvenamosios vietovės Trapai, Trapėjai, Trepėnai, Trepenėliai apie Seredžių, Veliuoną, Viešvilę, Skaudvilę, Kražius ir Nemakščius gali būti susijusios su istorine Trapų žeme, kurioje ir buvo Pilėnai.

Raseinių krašto vietovės: 1) Gyvenamosios vietos, turinčios pavadinimą su šaknimi Trap-, Trep-; 2) Piliakalniai; 3) Senosios šventvietės; 4) Partizaninio paveldo vieta; 5) Svarbesnės gyvenamosios ir susisiekimo vietovės. V. Vaitkevičiaus brėžinys, 2019 m.

Jūkainių kaime prie Nemakščių A. Nikžentaitis lokalizavo Lietuvos valdovo Gedimino menamo brolio, kunigaikščio Margirio rezidenciją (tokiu atveju ji būtų buvusi visai šalia vieno iš Trapėnais vadinamų kaimų). Tiesa, Darius Baronas – vienas iš 2010 m. pasirodžiusios knygos apie Pilėnus autorių – tokią galimybę griežtai atmeta ir A. Nikžentaitį vadina spalvingiausio mūsų dienomis sukurto Margirio portreto autoriumi.

Tačiau į Nemakščius nukreiptas tyrinėtojų dėmesys davė puikių vaisių: kraštotyrininkas Antanas Girčys netoli nuo Jūkainių, Šešuvies pakrantėje surado antrąjį Molavėnų piliakalnį, istorikas dr. Vytenis Almonaitis surinko žinių apie Paskirtinio šventvietę, archeologas dr. Gintautas Zabiela, lydimas šių eilučių autoriaus, pirmą kartą plačiau žvalgė Nemakščių ir Skaudvilės piliakalnius.


Prie Jūkainių kaimo plytinčiame ąžuolyne, kuris mena senovės žemaičių dievus, šiandien keliautojus kviečia pažintinis-rekreacinis takas su medinėmis skulptūromis ir atokvėpio vietomis.

Iš Jūkainių per Pašešuvį lengvai pasiekiamas pirmasis Molavėnų arba Graužų vardu vadinamas piliakalnis su tilteliais, laiptais ir išžvyruotais takais. Per amžius piliakalnio šlaitus ardė, pylimus ir aikšteles griovė Šešuvies vanduo, tačiau nuostabą tebekelia buvusios medinės pilies dydis ir siluetas – saulė jį ypač gražiai išryškina žiemą.

Piliakalnyje archeologų surastos lipdytos keramikos šukės, geležinis peilis-pjautuvėlis ir kai kurie kiti radiniai rodo, kad jis buvo įrengtas pirmaisiais mūsų eros amžiais ir vietos gyventojus nuo priešų galėjo saugoti galbūt iki V–VII a.

Pirmojo Molavėnų piliakalnio siluetas. Ingridos Kareivienės nuotr., 2019 m.

Antrasis Molavėnų piliakalnis taip pat pritaikytas lankymui, tvarkomas ir stebina išlikusių gynybinių įtvirtinimų mastu: aikštelė beveik 100 m ilgio, nuo likusios aukštumos dalies apsaugota keturiais žemių pylimais ir tiek pat iškastų gynybinių griovių. Tiesa, archeologiniai tyrimai parodė, kad apie XIV a. piliakalnis buvo naudojamas trumpą laiką ir žymesnių kautynių ar gaisro pėdsakų čia neaptikta.

Antrojo Molavėnų piliakalnio įtvirtinimai. V. Vaitkevičiaus nuotr., 2018 m.

Toliau mūsų kelias per Nemakščius veda prie Balčios upelio krante įrengto dar vieno – Pabalčių arba Milžavėnų piliakalnio. Žodis milžti galėjo reikšti iš visų pusių kaupti žemes į vieną vietą, pilti. Gynybinis piliakalnio pylimas, beje, siekia 60 m ilgį. Aikštelėje atsitiktinai rasta sukamųjų girnų pusė, geležinis pjautuvas, o rytuose plytinčioje senovės gyvenvietėje – lipdytos keramikos šukių. Istorikai spėja, kad XIV a. čia stovėjo Milžavos pilis.


„Visi laukai buvo kareivių kūnais nukloti...“ – tokiais žodžiais prasideda vienas iš padavimų apie netoli nuo automagistralės Klaipėda-Vilnius esantį Ižiniškių piliakalnį. Jis išsiskiria pasakojimų, kuriuos kitados surinko ir paskelbė muziejininkas Balys Buračas, gausa. Kai kurie iš jų, ieškant nors menkiausios užuominos apie Pilėnų pilies šturmą, įsidėmėtini: „Senovėj čia buvusi stipri pilis, kuria didžiavosi visa šalis“, „Piliakalny randama anglių, senų surūdijusių [ginklų], žmonių kaulų ir pelenų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas žmogus rado didelę, kaip rankos delnas, sidabrinę sagtį, kurią Raseinių auksakaliui pardavė už rublį“.

Ižiniškių piliakalnis Šešuvies pakrantėje. Prano Kulikausko nuotr., 1961 m. (Lietuvos istorijos instituto Rankraštyno fototeka, ng. 13502)

Nemažiau kaip 9 skirtingi padavimų motyvai apie Ižiniškių piliakalnį rodo, kad apie XIV a. čia stovėjusi pilis buvo ne tik vietos bendruomenės, bet ir vienas iš krašto administracinių, ekonominių, religinių centrų. Labai svarbu pabrėžti, kad ariant piliakalnio prieigas, šlaitus, o sovietinės okupacijos metais ir buldozeriu lyginant didžiojo pylimo viršų, vis buvo randama žmonių kaulų.

Gi 1995 m. archeologai ant išorinio piliakalnio pylimo šlaito rado XIV a. plačiaašmenį kirvį, kokiais buvo ginkluoti senieji Žemaitijos ir visos Lietuvos kariai. Šis radinys – pirma apčiuopiama ir daug vilties Pilėnų ieškotojams teikianti archeologinė nuoroda.

XIV a. kovos kirvis ir atsitiktinai prie Ižiniškių piliakalnio rasti radiniai. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai. Vyteno Podėno nuotrauka (www.piliakalniai.lt)

Apmaudu, kad per amžius sraunus Šešuvis nuplovė visą Ižiniškių piliakalnio aikštelę, ištirti šiandien dar būtų galima didingus gynybinius įtvirtinimus: du pylimus, griovį ir net 5 ha plote plytinčią senovės gyvenvietę.


Vasario 23 d. (sekmadienį) kviečiame prisiminti Lietuvos istorijos žinias ir pasiklausyti legendų, pajusti Raseinių krašto piliakalnių didybę ir šventviečių šventumą!

Išsamiau apie šią ekskursiją lengvaisiais automobiliais žiūrėti čia.





392 views1 comment

MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com