Kuriame individualius maršrutus po baltų kultūros vietas pagal Jūsų pageidavimus

Kaip atrodo mūsų sudarytas maršrutas?

Dalinamės nemokamu ekskursijos maršrutu

Ekskursija po baltų kultūros vietas Aukštadvario (Trakų r.) ir Stakliškių (Prienų r.) apylinkėse

Beižionys – Ringailiai – Nemaitonys – Užukalnis – Intuponys – Noreikiškės – Stakliškės

8:00 – 18:00

Beižionys. Vaizdingas, puikiai išlikęs, bet iki šiol netyrinėtas baltų archeologijos paminklų kompleksas, datuojamas III–VI a. Jam priklauso gerai įtvirtintas, tačiau miniatiūrinio dydžio piliakalnis, jį supa kelių hektarų plote plytinti senovės gyvenvietė; pietų pusėje yra apie 100 pilkapių grupė, o vakaruose – pelkė su sala – vietovė, apie kurią iki šiol pasakojamos mitologinės sakmės.

 Piliakalnis, vadinamas Birutės kalnu, paminklų komplekso centre yra svarbiausias atskaitos taškas kalvotame miškais apaugusiame kraštovaizdyje (WGS84: 54.674709, 24.473147). Veikiausiai taip buvo ir praeityje, kuomet ant kalno stovėjo mediniai įtvirtinimai, skirti vienos (kunigaikščio?) sodybos arba didesnės bendruomenės turto apsaugai. Negalima atmesti galimybės, jog šioje vietoje buvo rengiamos senovės apeigos.

​

​

Sprendžiant pagal paminklų tyrinėjimus kaimyninėse vietovėse, Beižionių pilkapiuose (WGS84: 54.672996, 24.47364), kurie dažnai vadinami Milžinų kapais, buvo laidojami jotvingių genties nedegintų (III–V a.) ir sudegintų mirusiųjų (V–VI a.) palaikai. Kapai buvo įrengiami po akmenų krūsnimis, kurių aukštis kai kuriais atvejais siekė 2 m, o skersmuo - viršijo 20 metrų dydį.

Vakaruose esanti šventvietė vadinama Kukiškių vardu (WGS84: 54.675208, 24.467061), kuris siejamas su mitologine būtybe kukas (iš kaukas „velnias; turtus nešanti dvasia; vėlė“). Į pelkėje esančią salą, pasakojama, vedė medžio rąstais išklotas takas. Čia vaidenosi, žmonės matydavo baltus šuoliuojančius raitelius ir pan.

​

Ringailiai. Siūloma lankyti vieną iš kelių šventviečių, esančių kaimo ribose. Tai Karaliaus kalno šiaurinėje papėdėje, išdžiūstančio upelio krante esantis akmuo su pėda, dažniausiai vadinamas Čigonės (Čigonkos) akmeniu (WGS84: 54.667306, 24.411945).

​


 

Ringailių akmuo – didelis granito riedulys, kurio centrinėje dalyje yra nežymus įdubimas, primenantis vaikiškos pėdelės žymę. Pasakojama, jog ant šio plokščio akmens žiemą žmonių atstumta čigonė pagimdė mergaitę. Akmenyje esanti pastarosios pėdos žymė. Tačiau padavimuose pėda gali būti siejama ir su Švč. Mergele Marija. Čigonė lietuvių kultūroje atitinka svetimo vaizdinį, be to, ji iškyla visur, kur kalba eina apie burtus ir magiją. Neatmestina, jog Ringailiuose čigonė pakeitė senosios religijos deivę ar burtininkę.

Nemaitonys. Vietovė garsi archeologijos ir mitologijos paminklais. Jie spiečiasi Šventu vadinamo ežero vakarinėje pakrantėje, abipus Alšios upelio ir yra datuojami ilgu laikotarpiu nuo vėlyvojo neolito iki naujųjų laikų.

Rašytiniai šaltiniai ežerą kaip geografinę vietovę mini nuo 1384 m. (Swente Azere). O šiandien apie vietos sakralumą byloja įvairūs padavimai, kuriuose ežeras siejamas su akmeniu (WGS84: 54.654867, 24.442575).

Pasakojama, ant šio akmens senovėje buvo aukojamos aukos.

Ežero dievybė, kurios pagalbos šaukdavosi skęstantieji, buvo vadinama tuo pačiu Švenčiaus vardu, kaip ir pats ežeras. Barzdočiumi („tas, kuris su barzda“) vadinama įlanka leidžia spėti, jog ši būtybė, kaip dera vandens dievybėms, buvo vaizduojama su barzda.

Padavimų užfiksuota ne vien apie ežerą ir akmenį su įduba. Jie taip pat pasakojami apie Rūrakalnį (iš rūra „užpakalnis; sėdynė“) (WGS84: 54.657127, 24.441558). Aplink šią nedidelę kalvą, pasakojama, per savošventes šokdavo raganos nuogais užpakaliais... Su pelkėta žemuma, vadinama Nuotakėle  (iš nuotaka „jaunoji“) (WGS84: 54.662879, 24.450852) siejami padavimai apie prakeiktą jaunąją, kuri vestuviųdieną čia prasmego žemėn.

Užukalnis. Ekskursijos metu planuojama aplankyti vieną iš kelių šventviečių, esančių kaimo ribose. Tai Sienakalniu vadinamo alkakalnio pietinėje papėdėje augantis ąžuolas su tarp jo suaugusių šakųsusidariusiomis šešiomis kiaurymėmis (WGS84: 54.599791, 24.395635). Užukalnio ąžuolas negali nepriminti klasikinių senovės baltų šventviečių aprašymų ir piešinių, kurie vaizduoja, kaip žmonės prosuaugusias medžių šakas lenda siekdami laimės ir sveikatos. Užukalnio ąžuolas šiandien yra vienintelis Lietuvoje medis, su kuriuo susiję analogiškos tradicijos buvo praktikuojamos iki pat XX amžiaus.

Pasakojama, jog žmogus, norintis būti sveikas, prie šio medžio ateidavo prieš saulei patekant, vienas, tylėdamas ir neatsigręždamas atgal. Nusirengęs, per kiaurymę tarp šakų prakišdavo savo drabužius irapsirengęs grįždavo namo.

Intuponys. Kaimo kapeliuose (WGS84: 54.601229, 24.430058) yra maždaug metro aukščio stulpo pavidalo akmuo, žmonių iki šiol laikomas motinos prakeikta ir važiuojant į bažnyčią (variantuose – grįžtant iš jos)suakmenėjusia jaunąja. Šis tautosakinis motyvas yra ypač būdingas rytų ir pietų Lietuvai, paplitęs ir Baltarusijos pakraščiuose. Kartais jis siejamas su akmenų poromis ar net grupėmis miškuose, laukuose, kapinėse ar šventoriuose, dažnai prie kelių ar kryžkelių. 

​

Įdomu, jog Intuponių akmuo yra pažymėtas modifikuoto kryžiaus ženklu (literatūroje jis kartais vadinamas Golgotos kryžiumi), kuris Baltarusijoje kartais aptinkamas ant plokščių, į žemę stačiai įkastųakmeninių antkapių XIV–XVII a. kaimo kapinėse. Nėra aišku, ar tuo pačiu laikotarpiu turėtume datuoti ir Intuponių akmenį, ar, galbūt, kryžiaus ženklas ant jo buvo iškaltas krikščionybės laikais,šventinant pagonišką akmenį.

Noreikiškės. Vietovė garsi archeologijos ir mitologijos paminklų dėka, kurie iki šiol netyrinėti. Dauguma paminklų spiečiasi Alšios ir Juodupio santakos rajone, pagal analogijas jie datuojami apie III–VI a., galbūt ir vėlesniais laikotarpiais.

Vakarinę Noreikiškių komplekso dalį užima du nedideli piliakalniai su senovės gyvenviete (WGS84: 54.637706, 24.343194). Ariamame jos paviršiuje rasta lipdytos keramikos. Rytuose – Raganos pečiumi vadinama akmenų krūsnis (joje Ragana virdavo valgį...) (WGS84: 54.636099, 24.354914), Laumių apgyvendintas kalnas ir vienas greta kito stovi du Laumių akmenys, kurie dažniausiai laikomi prakeiktais ir suakmenėjusiais žmonėmis (variantuose – vyru ir žmona) (WGS84:54.636162, 24.351984). Kadangi Noreikiškių archeologijos paminklų kompleksui trūksta laidojimo vietos (ji gali būti sunaikinta arba iki šiol neatrasta), neatmestina galimybė, jog ši šiandien unikali Lietuvoje mengyrų pora yra susijusi kaip tik su priešistorinių kapų žymėjimu.

Į pietus nuo daugumos Noreikiškių paminklų, Juodžio ežero pakrantėje, stūgso įspūdingas akmuo, ant kurio patogu sėdėti – atlošti nugarą ir nuleisti kojas – kuris vadinamas Raganos kėde (WGS84: 54.625898, 24.349433). Šis akmuo siejamas su ta pačia Raganų šeima, kuriai priklausė ir pradžioje paminėtas Raganų pečius. Akmuo-krėslas prieš kelias dešimtis metų stovėjo aukščiau, ežero šlaite, taip, kad jame sėdintis žmogus žvelgdavo į ežero pusę.

Stakliškės. Tai nedidelis pietų Lietuvos miestelis, kurį garsina mineraliniai vandenys (XIX a. čia būta gydyklų komplekso, kurį vėliau nukonkuravo Birštono kurortas prie Nemuno) ir pagal senovinę receptūrą gaminamas lietuviškas midus.

Gydomąjį požemio vandenų poveikį iki šiol jaučia Stakliškių apylinkėse gyvenantys žmonės (jie pasižymi ypač gera sveikata) ir jų laikomi gyvuliai.

Nuo 1958 m. rugsėjo Stakliškėse gaminamas lietuviškas midus (tituluojamas nacionaliniu gėrimu) yra visoje Europoje pripažintas 12 laipsnių stiprumo fermentuoto medaus su liepų žiedais, kadagio uogomis ir ąžuolo gilėmis gėrimas išpilstomas į butelius iš ąžuolinių statinių. Tikslus midaus gamybos aprašymas nėra skelbiamas.