Į pasimatymą su deive

Dovainonių regykla - įstabi vieta prie Rumšiškių, pakylinti keliautojus aukštai virš Nemuno ir aplinkinių miškų. Seniausiais laikais čia mėgo dairytis šiaurės elnių medžiotojai, laukdami, kol migruojantys žvėrys bris į vandenį. Vėliau gyventa, švęsta, laidoti mirusieji. Plačiai archeologų tyrinėtas Dovainonių piliakalnis, pilkapiai, o iki šiol mažiausiai dėmesio sulaukė Mergakalnio papėdėje buvęs nepaprastas Nemuno verpetas; dabar, deja, apsemtas. Čia buvo galima išvysti deivę.

Reginys nuo Dovainonių Mergakalnio į pietus. V. Vaitkevičiaus nuotrauka, 2019 m. spalį

Paslaptingi pasakojimai per šimtmečius - pirmą kartą Mergakalnis paminėtas dar 1554 m., Grigorijaus Valavičiaus parengtame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės girių aprašyme - keitėsi. XIX a. pradžioje padavimus pirmasis išgirdo ir aprašė Teodoras Narbutas - turbūt nereikia stebėtis - vaidilutėms skirtame „Lietuvių tautos istorijos“ skyriuje:

„Apkaltinta susidėjusi su nepažįstamu kariu (rycerrz) šventoji mergelė (Panna święta) buvusi išvežta dviejų juodų karvių traukiamu vežimu prie Nemuno, kad čia būtų užsiūta odiniame maiše kartu su šuniu, kate, gyvate ir paskandinta. Pasirodęs ginkluotas karys mylimąją išvadavo. Čia pat ant aukšto upės kranto jie susituokė, tuomet apsikabino ir nušoko į Nemuno gelmes. Vanduo toje vietoje ėmė kunkuliuoti ir suktis; tarsi primintų metus, praėjusius po tos nelaimingos poros vestuvių (jakoby obchodziąc gody weselne téj niesczęśliwéj pary).