Svastikos istorija sena ir sudėtinga, baltų kraštuose ji prasideda prieš beveik 2000 metų. Vienas seniausių svastikomis paženklintų radinių - Lankiškių kapinyno, esančio Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, urna. Pagal panašumą į Vielbarko kultūros, plačiai tyrinėtos Lenkijoje radinius, šis degintinis kapas datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais.
Apie III-IV a. svastikos buvo baltų genčių kiauraraščių krūtinės papuošalų - smeigtukų, prie jų nešiotų grandinėlių skirstiklių, taip pat segių puošybos elementas. Pasak doc. Audronės Bliujienės, buvo sekama pavyzdžiais iš Romos imperijos Noriko ir Ranonijos provincijų.
Mes atkreipkime dėmesį į pirmąjį savitą svastikos bruožą - baltai visuomet mėgo svastiką ant kiauraraščių ir dvipusių dirbinių, pvz., plokščių metalinių segių, vilnonių skarų. Tai reiškia, kad ženklas nebuvo „įkalintas“. Jį kryptelėjus, pasukus ar pavertus, visuomet buvo galima matyti svastiką besisukančią į kitą pusę.
Dvi priešingas - o ant kiauraraščių daiktų nepaprastu būdu sutampančias - svastikas siejame su Saulės keliu; mitiniame pasaulėvaizdyje Saulė po Kalėdų ir po Rasų atšokanti, t.y., keičianti judėjimo kryptį.
Antras savitas mūsų svastikos bruožas yra tai, kad susidūrus su krikščionybe, apie IX -XI a., ji tapo vienu iš ryškiausių baltų ir senovės lietuvių kultūros ženklų. Svastika, spėjama, galėjo reikšti ryšį su šventąja ugnimi, pabrėžti kitą - ne krikščionišką - tapatybę.
Tokią prielaidą sustiprina Gedimino kalno aikštelės kultūriniame sluoksnyje (maždaug X-XI a. horizonte) rastas raginis kirvis, kuris yra valdovo ir diduomenės apeigų pėdsakas. Beje, šis kirvis turi svastikų porą vienoje plokštumoje ir priešinga kryptimi pasuktą trečią svastiką kitoje (ketvirtoji svastika buvo ties nuskeltąja kirvio dalimi).
Tuo pačiu metu svastika buvo ženklinamas puodų dugnas, tai dažnas tekstilės gaminių, pažįstamų iš Latvijos tyrėjų darbų, ženklas; pastarųjų metų radiniai iš Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rodo, kad svastikomis apie XIII-XIV a. buvo puošiami ir mediniai dirbiniai, tačiau dauguma jų žemėje dėl nepalankių sąlygų sunyko.
Daugelis skirtingų svastikų formų - didžiausią įtaką tam daro žemiau pečių pasisukančios, užsilenkiančios, išsišakojančios rankos - yra trečias būdingas baltų svastikos bruožas. Jis dar gali būti suprantamas kaip skirtingai pavaizduoti Saulės spinduliai, galbūt šventosios ugnies liežuviai.
Baigiant svarbu pabrėžti, kad su tam tikrom išlygom visi trys baltų svastikos bruožai išliko: dvipusė svastika - ant vytinių juostų, išsiuvinėta ant drobinių rankšluosčių ar išmegzta; neprilygstamu lankstumu ir veržlumu pasižymi vašku išpieštos svastikos ant velykinių margučių, išsaugojusios ryšį su Saule ir šventąja ugnimi, o viena iš VIII-IX a. kuršių segių su svastika yra baltų religinės bendrijos Romuva ženklas.
Visus, norinčius baltų kultūrą pažinti giliau, klausytis pasakojimų iš pirmų lūpų, kviečiame keliauti kartu su „Vykinto keliais“. Apie artimiausius pasivaikščiojimus ir ekskursijas galite sužinoti čia.
