Apie dievų ir žmonių prigimtį baltų mitologijoje

Pagrindiniai baltų dievai yra tvirtai susieti su pirminiais kosmologiniais pradais. Deivė Žemyna – žemės deivė, Gabija – ugnies deivė, Andojas (vardas kilęs iš žodžio (v)anduo, minimas XIII−XVI a. istoriniuose šaltiniuose) – vandenų viešpats, Vėjopatis – oro dievas, valdantis vėjus...

Yra daug dievybių, išreiškiančių skirtingus ugnies, vandens, oro, žemės ypatumus. Užtenka peržvelgti vien ugnies pradą turinčių dievybių įvairovę. Gabija (latvių vadinama Uguns māte) – rami namų židinio ugnis, šildanti ir globojanti. Perkūnas – galingas žaibo dievas, kurio galinga strėlė akimirksniu perveria priešą. Prūsų Svaikstikas – švytinčio dangaus dievybė; šviečiantis, bet nešildantis. O štai Saulė – sustingusi, kieta ugnis iš gryno aukso – ją kadaise nukalė dievas Kalvelis ir įkėlė į dangų. Dar kitoks yra Aitvaras – oru lekiantis ugninis žaltys; jo ugniniame kūne iš vienos vietos į kitą pernešami aukso lobiai.

Kosmologiniai pradmenys slypi ne tik dievų kūnuose ir atributuose. Visas pasaulis, − augalai, gyvūnai, žmonės sudaryti iš pamatinių elementų ir jų derinių. Štai raudona rožė – ugnies augalas, o baltoji lelija – vandens. Augalai, turintys pūkuotas, oru sklendžiančias sėkleles yra vėjinės prigimties, o po samanomis tūnantys grybai – žemės padarai. Lietuvių etnomedicinos žinios mums rodo, jog kadaise ir ligos buvo gydomos parenkant augalus pagal jų kosmologines savybes, pvz., vėjo ligos (kosulys, plaučių uždegimas) gydytos vėjo augalais, karščiavimai, žaizdos ir uždegimai (ugnies perteklius kūne) – ugniniais augalais, tinimas (perteklinis vanduo) – vandeniniais augalais ir pan.