Apie kankles ir apie vėles

Apie kankles ir apie vėles

Apie 1911 m. biržietis poetas Julius Janonis - Vaidilos Ainis - į užrašų knygelę užrašė iš mamos nugirstą tikėjimą: "Kanklėms medžias reikia kirsti motinai numirus, kad garsiau skambėtų" (Biržų krašto tautosaka. Parengė K. Aleksynas. Vilnius, 1982, p. 230). Ilgai atrodė, kad šis liudijimas yra unikalus. Tačiau 1937 m. Balys Buračas iš kanklininko Petro Lapienės (1865-1962) išgirdo lyg ir antrą šio tikėjimo dalį - medį buvo skubama kirsti, kankles gaminti ir mirus tėvui!


Iki šiol buvo paskelbtas tik B. Buračo perrašytas P. Lapienės liudijimas foto negatyvų registracijos knygoje (Baltrėnienė M. Senieji Lietuvos kanklininkai, Liaudies kultūra, 1990, Nr. 1, p. 27-28). Šiandien turim galimybę pažvelgti į originalą - 1937 m. lauko užrašų knygelę, kurioje išliko pirmasis P. Lapienės žodžių atpasakojimas:


Kai užgirst kas numirė, tai skubiai bėga miškan medį kanklėm kirst. Tai, sako, tos labai garsios. Ne kožnam laike kirstas medis garsus esti. Kankles galima dirbti iš klevo ir uosio. O viršus turi būti eglės. Suderina stygas sukant dantimis, kas turi, o kas neturi, tai raktu mediniu.

Ir juodalksnis iš viršūnės treškus griaudus, kur iš gilumos miško, iš girios.

Žiemą kirsti tik, ne pavasarį prieš lapus leidžiant, kad nebūtų sulčių medy. Stygos gali būti plieno ar vario.

Balio Buračo lauko užrašai, daryti klausantis Petro Lapienės pasakojimo. 1937 m. (Lietuvių tautosakos rankraštynas, LTR 4913/56)

Kartą mirė vieno kanklininko tėvas, todėl tas skubiai bėgo miškan kanklėms medį pakirsti. Eidamas miškan susitiko žmogų. Žmogus ir klausia jį:

- Kur gi tu taip skubiniesi?

- Ogi kanklėms medį pakirsti.

- Tai kam gi jų tau taip skubiai reikia.


Iki vokiečių okupacijai [1915 m. - Aut.] Biržų apylinkėj dar gana daug buvo pas žmones senų kanklių, bet karo metu, kai vokiečiai dažnai viską iš žmonių plėšė, vogė, tai išnešiojo ir senoviškas kankles.

Nors labai senų kanklininkų yra, bet dažnas jų jau neturi kanklių, o pasidirbti neprisiruošia arba ir nemoka, nes daugelis skambino tik senų senovės tėvų palikimo kanklėmis. Kankles padirbti nėra toks paprastas darbas. Jei kas ir pasidirba, tai ne visuomet gražiai skamba, o senos visuomet geresnį balsą turi ir kuo senesnės, tuo jų balsas geresnis yra. Todėl kanklės eidavo per kartų kartas iš senų kanklininkų, kol visai nusigyvendavo.

Petras Lapienė skambina savo darbo penkiastygėmis kanklėmis. Kviriškio vs., Biržų vlsč. Balo Buračo nuotr., 1937 m. (Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka, Zenono Slaviūno fondas 197)

Kanklėmis būdavo kankliuojama daugiausiai vakarais, "kai žvirbliai tūpti eina". Kanklių ypač klausydavosi vaikai. Jiems būdavo grojami tam tikri vaikų šokiai, dainelės ir kitoki dalykėliai.

Namie kankliuojant kanklėmis skambinama pasidėjus ant stalo, kad garsiau skambėtų, o kankliuojant ore kankles laiko pasidėję ant kelių. Kartais kanklėmis atitaria dainai.


Prieš 80 metų biržiečiai paliudijo ypatingą kanklių ryšį su mirusiais. Neužtenka pasakyti, kad mirus artimajam pagamintų kanklių garsas būsiąs geresnis ir gailesnis. Tokių kanklių skambesys - ypatinga mirusiųjų kalba, kurios galima klausytis kaip atsisveikinimo, nusiraminimo, susitaikymo.


Tyrėjų dėmesį atkreipia mažiausiai trys išryškėjusios detalės. Visų pirma - mirus tėvui, sūnus net bėgdamas skuba kirsti medį kanklėms (skubiai bėga kanklėms medį pakirsti). Ar kartais šis skubėjimas nereiškia, kad būsimos kanklės turi užgroti per laidotuves, po 9, 40 dienų ar galbūt po metų, atmenant mirusįjį?


Antras dalykas - eglinė viršutinė deka (viršus turi būti eglės). Be visų kitų galimybių paaiškinti, tai esanti nuoroda į laidotuvių, gedulo, visžalį medį, kurio mitinę reikšmę tiksliai nusako žodis širdgėla. Artimo netektis skaudžiai, ilgai, rytas - vakaras gelia, kol aprimsta.


Ir trečias svarbus P. Lapienės ( beje, išmokusio kankliuoti iš savo tėvo Martyno (1827-1910)) pastebėjimas - daugelis skambino iš tėvų paveldėtomis kanklėmis. Per kartas įskambintų kanklių garsas esąs pats geriausias (kuo senesnės, tuo jų balsas geresnis).

Belieka spėti, kad kanklių balso (pavartotas būtent šis žodis) gerumą lemia jau ne viena, o kelios kanklininkų tėvų ir senelių kartos.

Senovinės, manytina, iš kartos į kartą buvusios perduodamos penkiastygės kanklės iš Lietuvių mokslo draugijos (dabar - Lietuvos nacionalinio muziejaus) rinkinių. Iš katalogo: Kanklės Lietuvos muziejuose. Sudarė ir parengė Vilma Viliūnaitė. Vilnius, 2018, p. 48

Persikėlę į mūsų dienas muzikos kūrėjo ir atlikėjo Roko Radzevičiaus rankose išvysim ypatingą kanklinę gitarą (kankliarą), kurią pagamino du meistrai: žemaitis Alfredas Lučinskas ir aukštaitis Antanas Alvydas Snukiškis. Šio meistro - šiandien iškilmingai laidojamo partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sūnaus - gaminamos gitaros yra lyg tolimas papročio po tėvo mirties daryti kankles atgarsis. Įspūdį dar labiau sustiprina Skylės atliekamos Lietuvos partizanams pašvęstos dainos. Čia ratas užsidaro: ypatingomis progomis vėlių balsai ir skamba, ir prabyla.

Vienas pirmųjų Roko Radzevičiaus pasirodymų su kankline gitara. Šaltinis: http://alkas.lt/2011/08/25/rokas-radzevicius-festivalyje-„menuo-juodaragis“-pasirodys-su-kankline-gitara/






MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com