Apie kankles ir apie vėles

Apie 1911 m. biržietis poetas Julius Janonis - Vaidilos Ainis - į užrašų knygelę užrašė iš mamos nugirstą tikėjimą: "Kanklėms medžias reikia kirsti motinai numirus, kad garsiau skambėtų" (Biržų krašto tautosaka. Parengė K. Aleksynas. Vilnius, 1982, p. 230). Ilgai atrodė, kad šis liudijimas yra unikalus. Tačiau 1937 m. Balys Buračas iš kanklininko Petro Lapienės (1865-1962) išgirdo lyg ir antrą šio tikėjimo dalį - medį buvo skubama kirsti, kankles gaminti ir mirus tėvui!

Iki šiol buvo paskelbtas tik B. Buračo perrašytas P. Lapienės liudijimas foto negatyvų registracijos knygoje (Baltrėnienė M. Senieji Lietuvos kanklininkai, Liaudies kultūra, 1990, Nr. 1, p. 27-28). Šiandien turim galimybę pažvelgti į originalą - 1937 m. lauko užrašų knygelę, kurioje išliko pirmasis P. Lapienės žodžių atpasakojimas:

Kai užgirst kas numirė, tai skubiai bėga miškan medį kanklėm kirst. Tai, sako, tos labai garsios. Ne kožnam laike kirstas medis garsus esti. Kankles galima dirbti iš klevo ir uosio. O viršus turi būti eglės. Suderina stygas sukant dantimis, kas turi, o kas neturi, tai raktu mediniu.

Ir juodalksnis iš viršūnės treškus griaudus, kur iš gilumos miško, iš girios.

Žiemą kirsti tik, ne pavasarį prieš lapus leidžiant, kad nebūtų sulčių medy. Stygos gali būti plieno ar vario.