Griaudulinės, arba griausmas vasarį

Griaudulinės, arba griausmas vasarį

Vasario 2 dieną pagal liaudišką kalendorių švenčiamos Grabnyčios. Tai bažnytinė šventė, kurios liaudiškas pavadinimas liudija ilgus ir sudėtingus krikščionybės ir prigimtinės religijos santykius.

Lietuviškas šventės vardas yra Griaudulinės. Taip ji raštijoje buvo vadinama nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pabaigos. Šventės vardą nulėmė jos pobūdis – tądien buvo šventinamos žvakės, kurias žmonės naudojo apsaugai nuo perkūnijos. Žodis griaudulinė yra kilęs iš veikmažodžio griausti ir priklauso žodžių griaudėti, griausmas šeimai. Griaudulinės žvakės buvo plačiai naudotos saugant namus nuo žaibų ir gaisro iki visai netolimų laikų. Tokios žvakės ne tik buvo uždegamos perkūnijos metu, bet dedamos į namų pamatus.


Griaudulinių žvakių ryšys su perkūnija buvo akivaizdus bažnyčios tarnams. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas XVII a. pradžioje išleistame trikalbiame lietuvių−lenkų−lotynų žodyne rašo: Zwakie grauduline „Gromnica. Tonitrualis candela“, Szwynte grauduline „Gromnica świeto, Candelaria“. Paaiškinimas „Gromnica. Tonitrualis“ neleidžia abejoti, kad žvakių ir šventės pavadinimas yra kilęs iš jų teikiamos apsaugos nuo perkūnijos.


Senovinės griaudulinės - "'vyniotinės žvakės'" rekonstrukcija

Taip yra ne tik Lietuvoje – su Perkūnu griaudulines žvakes sieja lenkai, čekai, slovakai, baltarusiai, ukrainiečiai, bulgarai. Lenkai turi netgi Matka Boska Gromniczna, t.y. Griaudulinę Dievo Motiną, kurios pagrindinis atributas yra griaudulinė žvakė. Žodis Gromnica, siekiantis slavų prigimtinę religiją, su bažnytine lenkų kalba atkeliavo ir į Lietuvą, kur tapo Grabnyčiomis. Tokį posūkį lėmė faktas, kad griaudulinės žvakės taip pat buvo žibinamos ir prie mirusiųjų. Kai šiandien laidotuvių ar Vėlinių žvakės pavadinamos griaudulinėmis, dažnas įsivaizduoja, kad turimas omenyje būtent graudulys ir gedulas.


Kada žvakės atsirado Griaudulinių krikščioniškoje liturgijoje, šiandien sunku atsakyti. Bet jau V a. viduryje žvakės paliudytos kaip Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo šventės vasario 2 d. atributas. Tuo metu jos buvo naudojamos procesijoje, kuri, vedama paties popiežiaus, dar prieš saulei patekant judėdavo nuo Romos forume esančios šv. Adriano bažnyčios į Švč. Marijos baziliką, o jos dalyviai rankose nešdavosi po degančią vaško žvakę. Bet V amžiuje kunigai žvakių nešventino – šis dalykas į liturgiją buvo įtrauktas net keliais šimtmečiais vėliau.


Krikščioniška procesija su žvakėmis rankose – romėnų religinės šventės palikimas. Anot popiežius Inocento III, romėnai vasario pradžioje minėjo dieną, kurią Plutonas išsivedė į požemių pasaulį Prozerpiną, o jos motina, žemės deivė Cerera visą naktį su žibintu ieškojo dukters. Pagerbdami Cererą romėnai vasario pirmosios naktį vaikščiojo gatvėmis su žibintais. Krikščionys perprasmino romėnišką Cererai skirtą kultą ir jį susiejo su Švč. Motinos garbinimu.


Prozerpinos mitas, jos kasmetinis iškeliavimas į požemius žiemą ir grįžimas atgal į žemę vasarą byloja apie besisukantį metų ratą. Mūsų kraštuose į gerąją pusę atsisukančius metus pirmiausia paliudija garsas – tolimas Perkūno dundesys, kuris kai kuriais metais pasigirsta labai anksti, jau vasario mėnesį. Todėl šį mėnesį liejamoms vaškinėms žvakėms tenka griaudulinių šlovė.


Kviečiame keliauti su „Vykinto keliais“ ir atrasti daug įstabių baltų kultūros vietų. Apie artėjančias ekskursijas plačiau rasite čia.

Vietos, kurių dar nesame įtraukę į artimiausius planus, gali tapti Jūsų asmeninės kelionės objektais - užsakykite kelionės maršrutą arba kelionę su vadovu savo šeimai, bičiuliams ar bendradarbiams!


MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com