Kaip žmogaus protas gali laimę pagauti ir priartinti? Mitologija mums suteikia įrankį − poetinius vaizdinius. Vienas pagrindinių laimės vaizdinių baltų kultūroje yra rutulys, kuris išreiškia iš centro į visas puses spinduliuojančią galios ir pilnatvės idėją.
Sidabrinis mėnulio diskas – štai vienas iš būdingų laimės vaizdinių. Įkurtuves, krikštynas, vestuves taikyta daryti per pilnatį, kad gyvenimas ir namai visuomet būtų pilni džiaugsmo, turto, palaimos. Sakoma, kaip kad per pilnatį „mėnuo prisipildo“, taip ir gyvenimas prisipildo.
Laimės simbolis yra ir ant mūsų kasdieninio stalo – tai duonos kepalas. Rauginama duona auga, pučiasi, didėja, o iškeptas duonos kepalas sustingdo tą procesą ir tampa metaforiniu vaizdiniu. Be to, tradicinis duonos kepalas yra apvalus, jį galima sukti, ridenti, ritinėti. XVII a. pabaigoje Rytų Prūsijos istorikas Matas Pretorijus rašė, kad įsikeliant į naujus namus pirmiausia yra ridente įridenami du duonos kepalai. O Įkurtuvių svečiai, norėdami lemti laimę namams, turėjo ne paprastai įžengti, o įsiridenti kūliu: „Svečias, tik įėjęs į pirkią, tuoj suvaidina, kad jam pasipynė kojos, griūva lyg netyčia ir voliojasi asloje, ritinėjasi skubriai ir sako: „Kaip aš čion ritinėjuosi, taip, Dieve, duok, kad visokia gėrybė, laimė, sveikata ir sėkmė skubriai į šiuos namus ristųsi!”
Rutulio, ritinio simbolika rodo, kad baltų pasaulėjautoje laimė buvo suvokiama kaip vidinė galia, kaip dieviškas palaiminimas, nuo kurios priklauso visa kita – pakilūs jausmai (linksmumas, džiaugsmas, saldi meilės būsena), gausus šeimos ir draugų ratas, ir, žinoma, medžiagiškos gėrybės – turtingi, visa ko pilni namai. Laimė – ne tai, ką patiriame kaip emocinį pakilimą, o šventoji galia, kuri lemia tokią palaimą ir yra visa ko priežastis. Tai iš esmės religinis paaiškinimas, vedantis į baltų deivės Laimos valdas, nuo kurios ir priklauso kada ir kaip pas mus ateina laimė.
Nuotraukoje – Genovaitės Sasnauskienės triptiko „Laiko ženklai“ fragmentas.
