Kodėl vėlės skrenda kaip paukščiai?

Paukštis kaip mitopoetinis vėlės vaizdinys yra vienas seniausių sielos provaizdžių, žinomas daugelyje pasaulio religijų − Senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose, Europos prigimtinėse religijose ir kitur. Netgi krikščionybėje siela vaizduojama kaip baltas balandis.

Lietuvių pasakos – senųjų mitų palikuonės – irgi turi ką pasakyti apie mirusiuosius, virstančius paukščiais. Būdingas pasakų vaizdinys - antimi pavirtusi mergina. Pasakoje „Antimi pavirtusi sesuo“ pamotė įvilioja podukrą į žarijų duobę, o mergaitei joje sudegus, papila jos pelenus prie vartų. Atėjusi karvutė lyžteli ir iš pelenų į dangų pakyla paukštis – antelė.

Tas pats virtimo antimi motyvas atsikartoja pasakose „Paukščiu paversta žmona“ ir „Raganos nužudyti jaunuoliai“. Pirmojoje jų senoji karalienė-ragana žarijų duobėje sudegina marčią, pagimdžiusią nuostabius vaikus, o antrojoje toks pat likimas ištinka nėščią karalienę, kuri po to, kai pavirsta antimi, sudeda du kiaušinius, iš kurių išsiritę paukščiai stojasi karaliaus sūnumis.

Vis dėlto, kad mirusieji virstų vandens paukščiais, turi būti įgyvendinta viena svarbi sąlyga: pelenai suberti į vandenį. Tad pasakoje jaunoji karalienė virsta antimi tik tuomet, kai ragana supila jos pelenus į vandenį arba kuomet vėjas įpučia velionės plauką į marias. Antis – vandens paukštis pakyla iš pelenų tik juos sudrėkinus vandeniu. Baltų kultūroje žinoma egzistavus tokį laidojimo būdą, kuomet kremuoti palaikai supilami į vandenį; apie tai liudija archeologinės laidojimo vietos Bajorų k. (Elektrėnų sav.), Obelių ežere (Ukmergės r.), Kernavėje.