Švytintis saulėtas ruduo trumpam užmaršina gailestį dėl pasitraukusios vasaros. Garsiai ir grakščiai į pietus išplasnojo gervės ir žąsys, tačiau mažai kas pastebėjo, kur tyliai iškeliavo kregždės. O jų pasitraukimas – labai ypatingas. Mūsų senoliai pasakodavo, kad kregždės neskrenda į šiltus kraštus, bet žiemoja ežeruose – atsitūpia ant nendrių, lėtai kopia nendrės stiebu aukštyn, kol jis nulinksta, ir panyra į vandenį. Čia kregždė laikosi nagučiais įsikibusi į stiebą ir, sustingusi į ledą, žiemoja. O pavasarį, ledui ištirpus, atgyja, išnyra iš vandens ir vėl pakyla į orą.
Iš tiesų, prieš išskrisdamos į pietus kregždės gausiai būriuojasi nendrynuose prie ežerų ir čia sočiai maitinasi – kaupia riebalų atsargas ilgai kelionei. Galima matyti, kaip jos linguoja ant nusvirusių nendrių ir gaudo vabzdžius prie pat vandens paviršiaus.
Tačiau kregždžių žiemojimas vandenyje – tai jau mitinis pasakojimas, atskleidžiantis, kaip mūsų protėviai suvokė dangaus ir vandens ryšį. Baltų mitinėje vaizduotėje dangaus ir vandenų pasauliai vienas su kitu susisiekia, vienas kitą atspindi. Panirdamos į vandenį kregždės mitiniu būdu nukeliauja į dausas, kur miego būsenoje prabūna per žiemą, o vasarą vėl grįžta į gyvybės sklidiną Žemę.
Kregždės – tai ne žemės, o dausų gyventojos: jos niekada netūpia ant žemės, maitinasi ore ir netgi atsigeria skrydyje, lėkdamos virš vandens. Perprantant mitinį pasakojimą yra svarbu ir tai, kad kregždžių, tiksliau sakant blezdingų (t.y. šelmeninių kregždžių) plunksnų spalva yra „dangiška“: balta, juoda ir raudona – tai šviesos (dienos, žaibo), tamsos (nakties, debesų) ir ugnies spalvos. Šios spalvos yra pamatinės, jos būdingos daugelio senųjų kultūrų simboliniam mąstymui ir ritualinei atributikai. Tai − kosmologinės spalvos, jomis žymimi pagrindiniai pasaulio sandaros dėmenys, visų pirma vanduo ir oras. Kregždė yra atmosferinių dievybių įsikūnijimas, pavyzdžiui, germanų mitologijoje kregždė buvo griausmavaldžio Donaro (skandinavų – Toro) paukščiu.
Mūsų kregždė irgi įsirašo į Perkūno šeimą – tai rodo jos simboliniai ženklai – balta krūtinė, juodas švarkelis ir raudonas pagurklis, likęs kaip ženklas nuo pasaulio pradžios, kai kregždė iš dangaus atnešė žmogui ugnį. Dėkodami už ugnį, žmonės iki nesenų laikų leisdavo kregždėms sukti lizdus po savo namų stogu. Iš čia ir kyla pasakojimas, kad kregždė saugo namus nuo gaisro – kur yra blezdingų lizdų, namai niekada nenukentės nuo ugnies!
