Kur rasti grojantį medį?

Kadaise, labai seniai tolimoje karalystėje jaunai karalienei gimė du nepaprasti kūdikiai – Auksaplaukis ir Auksažvaigždė. Tačiau kerštinga senoji karalienė vaikus įdėjo į laivelį ir paleido plaukti upe. Laimei, juos pagavo ir išgelbėjo sodininkas. Užaugę brolis ir sesuo užveisė nuostabų sodą, kuriam nebuvo lygių visame pasaulyje. Čia tačiau nebuvo trijų nepaprastų dalykų – grojančio medžio, kalbančio paukščio ir į viršų tekančio šaltinio, kuriuos Auksaplaukiui ir Auksažvaigždei teko rimta užduotis surasti.

Tai labai sena pasaka, Lietuvoje užrašyta 1868 metais. Europoje ji žinoma net nuo Antikos laikų. Pasaką daugelį amžių iš lūpų į lūpas perdavinėjo graikų, romėnų, keltų, germanų, baltų, slavų palikuonys – ji užrašyta Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Katalonijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Airijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir daugelyje kitų kraštų, taip pat ir tolimojoje Indijoje.

Pasaka byloja apie tris nepaprastas vertybes. Kalbantis paukštis simbolizuoja tiesą – jis atskleidžia tikrąją Auksaplaukio ir Auksažvaigždės kilmę. Į viršų tekantis šaltinis – tai gyvasties pradas: jo vandeniu Auksažvaigždė atgaivina akmeniu paverstą Auksaplaukį. Tačiau ką reiškia grojantis medis?

Pasaka pateikia keletą svarbių detalių. Grojantis medis – tai toks medis, ant kurio šakų kabo skambantys kankalėliai (varpeliai). Užtenka vieną jų parnešti į savo sodą ir pakabinti ant medžio, ir per naktį ant visų sodo medžių rasis tokie kankalėliai ir ims skambėti, o visas sodą užlies nepaprasto grožio muzika.

Skambančių medžių vaizdinys turi etnografinę dimensiją. Seniausi varpeliai buvo gaminami būtent iš medžio. Lietuvoje jie vadinti kankalais, skrabalais, barškalais, barškuliais, barškučiais, klegučiais, klebetais, zvanukais. Tokiais kankalais buvo muzikuojama, tačiau daugiausia jie naudoti praktiniais tikslais − medinius kankalėlius pakabindavo po kaklu miške ganomiems gyvuliams, kad būtų galima juos nuklydusius išgirsti. Žodis kankalas, taip pat, kaip ir kanklės, kadaise reiškė tuščiavidurį išskobtą medį.