Kur rasti grojantį medį?

Updated: Sep 27, 2019

Kadaise, labai seniai tolimoje karalystėje jaunai karalienei gimė du nepaprasti kūdikiai – Auksaplaukis ir Auksažvaigždė. Tačiau kerštinga senoji karalienė vaikus įdėjo į laivelį ir paleido plaukti upe. Laimei, juos pagavo ir išgelbėjo sodininkas. Užaugę brolis ir sesuo užveisė nuostabų sodą, kuriam nebuvo lygių visame pasaulyje. Čia tačiau nebuvo trijų nepaprastų dalykų – grojančio medžio, kalbančio paukščio ir į viršų tekančio šaltinio, kuriuos Auksaplaukiui ir Auksažvaigždei teko rimta užduotis surasti.


Tai labai sena pasaka, Lietuvoje užrašyta 1868 metais. Europoje ji žinoma net nuo Antikos laikų. Pasaką daugelį amžių iš lūpų į lūpas perdavinėjo graikų, romėnų, keltų, germanų, baltų, slavų palikuonys – ji užrašyta Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Katalonijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Airijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir daugelyje kitų kraštų, taip pat ir tolimojoje Indijoje.


Pasaka byloja apie tris nepaprastas vertybes. Kalbantis paukštis simbolizuoja tiesą – jis atskleidžia tikrąją Auksaplaukio ir Auksažvaigždės kilmę. Į viršų tekantis šaltinis – tai gyvasties pradas: jo vandeniu Auksažvaigždė atgaivina akmeniu paverstą Auksaplaukį. Tačiau ką reiškia grojantis medis?


Pasaka pateikia keletą svarbių detalių. Grojantis medis – tai toks medis, ant kurio šakų kabo skambantys kankalėliai (varpeliai). Užtenka vieną jų parnešti į savo sodą ir pakabinti ant medžio, ir per naktį ant visų sodo medžių rasis tokie kankalėliai ir ims skambėti, o visas sodą užlies nepaprasto grožio muzika.


Skambančių medžių vaizdinys turi etnografinę dimensiją. Seniausi varpeliai buvo gaminami būtent iš medžio. Lietuvoje jie vadinti kankalais, skrabalais, barškalais, barškuliais, barškučiais, klegučiais, klebetais, zvanukais. Tokiais kankalais buvo muzikuojama, tačiau daugiausia jie naudoti praktiniais tikslais − medinius kankalėlius pakabindavo po kaklu miške ganomiems gyvuliams, kad būtų galima juos nuklydusius išgirsti. Žodis kankalas, taip pat, kaip ir kanklės, kadaise reiškė tuščiavidurį išskobtą medį.


Dievdirbio Arūno Sniečkaus išskobtas kankalas. D. Vaitkevičienės nuotrauka

Kankalėlių ir barškulių galima rasti ir pievose, − taip vadinami augalai, kurie skleidžia garsus. Vienas plačiausiai žinomų tokių augalų yra barškutis (Rhinanthus).

Mažasis barškutis, Rhinanthus minor. Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0. Aut. Sannse

Šio augalo subrendusios sėklos vėjui pučiant ima skambėti, žvangėti ar barškėti; iš to kilo daugybė garsinių barškučio pavadinimų: barškulis, barškulė, barškaliukas, šv. Jono barškutėlė, tarškutis, čiužulis, čiužulėlis, dzinguliukas, zvančiukas, žvagulis, žvagilė, žvagilis, žvagiukas, žvaginis, žvagris, žvagrys, žvangilis, žvangiukas, žvangulėlis, žvangutis. Latviai šį augalą vadina zvaguļi, baltarusiai − zvanec, gramki, rusai − zvonec, zvonica, pozvonok, pogremok, serbai − zvonca.

Subrendę mažojo barškučio sėklytės ir sėklų dėžutės. Wikimedia Commons, CC BY-SA 4.0. Aut. Didier Descouens

Garsus skleidžia ne vienas augalas. Baltai žydinti paprastoji naktižiedė (Silene) taipogi vadinama žvagučiais arba žvaguliais. Ji įdomi ir tuo, kad žiedai atrodo kaip pūslelės, kurias suspaudus jos pliaukšteli. Dėl to naktižiedė dar vadinama pūslelėmis, sprakšėmis, pliauškučiais, pliaukštūnais, girgžduku. Beje, dėl pūslytės formos žiedo žmonės naktižiedę seniau naudojo gydyti šlapimo pūslės ligas, o gyvuliams šio augalo arbatos duodavo nuo vidurių išputimo (iš to netgi vardas putažolė). Dieveniškių krašte skiriamos dvi atskiros pliaukštūnų rūšys – mažesnėmis pūslelėmis gydomi žmonės, o didesnėmis – gyvuliai.


Naktižiedė. Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0. Aut. Gordon E. Robertson

Spragsi bei sproginėja ir daugiau augalų. Pavyzdžiui sprigė (lot. Impatiens noli tangere), įspūdinga tuo, kad palietus subrendusio vaisiaus dėžutę, ji sprogdama išbarsto sėklas. Dėl to lotyniškai sprigė vadinama „Impatiens“ (lot. impatiens „nekantrus", noli tangere „neliesti“ ). Latviai šį augalą vadina panašiai kaip lietuviai − spriganes.


Sprigė, Impatiens noli tangere. Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0. Aut. Hans Schneider

Panašų pavadinimą turi laukinė braškė, žmonių vadinama sprage arba spragše; ši uoga skinama spragteli. Taipogi ir braškės pavadinimas yra kilęs nuo brakštelėjimo atskiriant uogą nuo žiedkočio.


Yra augalų, kurie nei skamba, nei spragsi, tačiau šlama ar čeža. Dažnas jų gali ilgai čežėti sudžiūvęs. Tai visa šlamučiais, čiužuliais, sausučiais, šiaudinėliais vadinama augalų padermė: smiltyninis šlamutis (Helichrysum arenarium), darželinis šlamutis (Helichrysum bracteatum), vienmetis sausiukas (Xeranthemum annum) ir kt.


Smiltyninis šlamutis. Wikimedia Commons

Tad augalai nėra nebylūs, − liečiami vėjo ar žmogaus rankų jie skleidžia garsus, pripildančius pasaulį savaiminės muzikos. Ši gamtiška muzika yra šventybės išraiška. Nuostabu tai, kad ji sklinda ne tik pievose, bet taip pat tapo sakraliųjų statinių dėmeniu − stogastulpius ir medines koplytėles Lietuvoje kadaise puošė vėjyje siūbuojantys mediniai kankalėliai:


Stogastulpis Rytų Lietuvoje. B. Buračio nuotrauka, 1936 m. Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Vilnius: Vaga, 1970, nr. 98

Archeologė, Senosios Europos ir baltų mitologijos tyrinėtoja Marija Gimbutienė rašė: „Dar ir šiandien senų kaimo kapinių lankytoją apima keistas jausmas, kai, pūstelėjus vėjui, gilioje tyloje, supančioje aukštus stoguotus kryžius, pasigirsta mažų medinių pakabučių kleksėjimas. Tai rodo, kad šie mediniai varpeliai buvo pakabinti ne vien dėl grožio“.


Lietuviškų stogastulpių pakabučiai – tai stebuklingi kankalėliai, kurie pasakoje apie Auksaplaukį ir Auksažvaigždę kabo ant grojančio medžio. Tyli muzika, sklindanti iš dievybėms ir mirusiųjų vėlėms pašvęstų šventųjų stulpų, leidžia nuspėti, kad trečiasis stebuklingas dalykas, greta tiesos (kalbančio paukščio) ir gyvybės (į viršų tekančio šaltinio) yra šventumo pajauta.




367 views

MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com