Kas gi nežino, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono apsiverčia? Apsivertusi ima leteną žįsti ir vėl saldžiai įminga iki pavasario. Jis jau ne už kalnų – pusė žiemos išmiegota...
Laikui bėgant, keičiantis kalendoriams, tą senovišką įvykį pažyminti diena susipynė su krikščioniškomis šventėmis, apaugo naujomis reikšmėmis. Ji siejama tai su sausio 25 d., šventojo Pauliaus atsivertimu (jis juk irgi verčiasi, – sakė viena tautosakos pateikėja), tai su Grabnyčiomis ar Pusiaugavėniu – pastaroji šventė irgi žymi laiko ciklo virsmą − gavėnios įpusėjimą. Nežiūrint pokyčių, meškos vaizdinys išliko. Tautosakos rinkėjas Jurgio Dovydaitis prieš kelis dešimtmečius Gervėčių krašte užrašė tokį pasakojimą:
Kai mės buvom maži, tai mum moma visuomet sakė teip: "Vaikai, kaip sulauksite Pusiaugavėnio, kelkitės unksti ryto ir eikit basi až kluono. Ir ten meška atveš dovanų labai daug – ir batų, ir suknelių, ir skarelių, ir visko. Jeigu jūs būsite basi, tai viską jums duos. Nu jeigu apsiavę, tai nieko neduos". Tai mės atsikeliam unksti ryto ir basi lėkėm. Bet pamatėm, kad meškos nėr, nieko nėr, ir einam verkdami namo.
Pabaiga nebūtinai tokia liūdna; meškos vertimosi proga kai kurios mamos vaikams palikdavo meškos dovanų – kojinaites, batukus ar tiesiog baronkyčių. Kitos liepdavo ir patiems vaikams verstis kūlio, kad gyvuliams lengviau sektųsi jauniklius vesti.
Bet ne visi Pusiaužiemio papročiai buvo vaikiški. Vysk. Antanas Baranauskas paliko įrašą, kad Anykščiuose prieš Grabnyčias merginos virindavo arielką su medumi (t.y. darydavo krupniką) ir gamindavo ypatingą patiekalą iš žirninių kamukų (kamuoliukų): „šutina žirnius ir sugrūda su aguonom ir kanapėm ir sumuša kamukuos (vadina čvilkinu)“. Susirinkęs jaunimas švenčia pernakt ir kitą dieną.
Kamais vadintas patiekalas žinotas Neries aukštupyje Baltarusijoje, tik jis gamintas ne per Pusiaužiemį, o pavasarį, apie lygiadienį – per šventę, vadintą „Kamajiedzica“ (t.y. „Kamavalgę“). Ji rengta meškos pavasarinio prabudimo proga prieš Blovieščius (kovo 25 d. pagal katalikų, balandžio 6 d. – pagal stačiatikių kalendorių). Šventei paruošdavo tris ypatingus valgius: tai žirniniai „kamai“, džiovinti ropienojai (nes meška daugiausiai minta augaliniu maistu) ir avižinis kisielius (nes meškos didelės avižų mėgėjos). Pavalgę visi, seni ir jauni, guldavosi, bet nemiegodavo, o vartydavosi nuo vieno šono ant kito, kad meškai būtų lengviau atsikelti iš savo guolio. Pora valandų pasivartę, visi atsikeldavo ir džiaugsmingai švęsdavo meškos pakilimą iš žiemos miego.
Lietuvių kalba žodis kamai irgi gali reikšti košę, tačiau ne bet kokią. Kaip rodo Didysis lietuvių kalbos žodynas, tai arba bulvinė košė, kartais sumaišyta su žirniais (iki bulvių atsiradimo Lietuvoje, matyt, tai buvo žirninė košė), arba avižinė košė, senovišku būdu pagaminta iš šutintų, džiovintų, maltų ir sijotų avižų. Abiem atvejais tai atitinka meškos „mėgiamus“ patiekalus iš Kamjiedicos valgiaraščio.
Meškos atsikėlimas minimas ir latvių papročiuose. Latviai sakydavo, kad Maros dieną (kovo 25 d.) reikia anksti atsikelti, nes tądien meška keliasi iš guolio, o kas pavėluos, tai perims meškos miegą ir visus metus bus apsnūdę.
Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos teritorijoje išsibarsčiusios papročių nuotrupos ir per skirtingas šventes atsikartojantis valgis – kamukai (kamai) liudija apeiginio kalendoriaus tarpsnius. Žiema – tai meškos miegas; ji atsigula vėlyvą rudenį (latviai sako, kad nuo Martyno, lapkričio 11 d.) ir daugmaž du mėnesius, iki Pusiaužiemio miega ant vieno šono. Tuomet apsiverčia ant kito ir taip išmiega iki pat kovo pabaigos. O kad žiema neužsitęstų, reikia rūpintis jau per Pusiaužiemį – verskime meškutę ant kito šono, viliokime ją keltis žirniniais kamukais su aguonomis ir medumi!
Kviečiame keliauti su Vykinto keliais ir atrasti daug įstabių baltų kultūros vietų. Apie artėjančias ekskursijas plačiau rasite čia.
Vietos, kurių dar nesame įtraukę į artimiausius planus, gali tapti Jūsų asmeninės kelionės objektais - užsakykite kelionės maršrutą arba kelionę su vadovu savo šeimai, bičiuliams ar bendradarbiams!