„Kaip ranka atėmė“, − sakome, kai ūmai atlėgsta skausmas ar greitai pasitraukia liga. Šis senas posakis liudija kadaise gyvavusią dvasinę praktiką – gydymą rankomis. Lietuvių etnomedicina turėjo daug gydymo būdų, tarp kurių geriausiai žinome farmacinį (žolės, gyvūninės kilmės vaistai), tačiau dvasinis gydymas, pavyzdžiui, užkalbėjimais, irgi buvo plačiai paplitęs. Ir pats žmogaus kūnas, ypač rankose sutelkta galia buvo pasitelkiama gydymui. Apie žiniuonį, užkalbėtoją sakoma, kad jis „devynias rankas turi“, t.y. gydo lyg turėdamas devynių rankų galią. Užkalbėjimo metu ne tik tariami žodžiai, bet ir liečiamas ligonis, mosuojama, daromi sukimo judesiai rankomis.
Lietuvių sakytinė tradicija liudija, kad yra vienas ypatingas būdas, kaip įgyti gydančią rankų galią – ją galima perimti iš gyvūnų. Tačiau tik iš tokių, kurie patys turi „rankas“, panašias į žmogaus. Toks retas gyvūnas yra, pavyzdžiui, kurmis, kurio penkiapirštės letenėlės labai primena žmogaus ranką. Pasakojama, kad pagavus kurmį ir ant rankos užtrėškus jo kraujo, ranka taps „pamačlyva“, t.y. prisilietimu bus galima išgydyti tinimus ir kitas ligas.
Taip pat "pamačlyva ranka" galėjo būti įgyjama ir iš kurklio (Gryllotalpa gryllotalpa). Šis vabzdys laikytas tokiu nuodingu, kad jam įkandus žmogus turėsiantis mirti. Kita vertus, teigta, kad atgalia dešine ranka kurklį užmušus, „to žmogaus dešinioji ranka tampa kaip vaistas“. Prieš keletą metų Varėnos apylinkėse dar pavyko užrašyti nemažą pluoštą tokių tikėjimų!