Perkūnas – vienas iš pagrindinių baltų dievų, galbūt net pats svarbiausias. Būdamas glaudžiai susietas su dangaus ugnimi – žaibu ir griausmu, Perkūnas išliko žmonių sąmonėje ir religinėje praktikoje labai ilgai. Iki XX a. vidurio gyvavo pasakojimai apie Perkūną, persekiojantį velnius, o Perkūno strėlėmis ar kulkomis vadinti belemnitai bei žemėje randami akmeniniai kirvukai (senųjų amžių archeologinis palikimas). Tikėta, kad tokie kirvukai atsiranda žaibo trenktoje vietoje, todėl jie kaip sakramentalijos buvo naudojami gydymui, žemės derlingumo padidinimui bei apsaugai nuo ugnies ir perkūnijos.
Sakmių apie Perkūną yra apsčiai. Vyraujantis motyvas – Perkūnas medžioja Velnią, kuris pasirodo tai ponaičiuko, tai vaiko, tai ožiuko ar katino pavidalu. Tačiau kodėl tarp Perkūno ir Velnio atsirado nesantaika? Už ką Perkūnas keršija Velniui, kurį įprata laikyti žilabarzdžio Velino, baltų religijos mirusiųjų dievo palikuonimi?
Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad XIX – XX a. Lietuvoje užrašytos mitologinės sakmės yra stipriai paveiktos krikščioniškų vaizdinių. Perkūno persekiojama būtybė Velniu imta vadinti dėl bažnyčios įtakos ir pakeitė kur kas senesnius vietinės kilmės personažus. Tai rodo lyginamieji tyrimai − pavyzdžiui, vokiečių, švedų, danų, norvegų tautosakoje Perkūnas kovoja ne su Velniu, o su milžinais (troliais), nykštukais ar kitomis miškų, vandenų, kalnų dievybėmis.
Kad Perkūnas kaunasi su stipria ir galinga būtybe, tačiau ne su krikščionišku šėtonu, rodo ir „Poetinėje Edoje“, vikingų mitinių giesmių rinkinyje, išlikęs pasakojimas apie griausmavaldį Torą ir tursų (milžinų) karalių Triumą. Torui miegant Triumas pavogė jo Mjolnį – stebuklingą kūjį, kuriame slypi Toro galia ir kuriuo trenkdamas jis sukelia žaibą ir perkūniją. Už pavogto Mjolnio sugrąžinimą Triumas pareikalavo atiduoti jam į žmonas meilės deivę Frėją. Dievus išgelbėjo tik gudrybė: Toras nuvyko pas Triumą persirengęs nuotaka, o santuokai palaiminti atnešus šventąjį kūjį, Toras jį pačiupo ir Triumą užmušė:
Tarė Triumas, tursų valdovas:
− Kūjį įneškit palaiminti nuotakai –
Ant kelių Frėjai jį paguldykit –
Varos [Vara – pergalės deivė] ranka kartu mus pašventinkit!
Hlodridžui [Torui] džiaugės širdis krūtinėj,
Kai didvyris kūjį pažino;
Triumą jis užmušė patį pirmiausą,
Po to ištaškė jo giminę.
Pasakojimo apie griausmo įrankių vagystę aidas žinomas ir lietuvių tautosakoje: Perkūnas Velnią muša dėl to, kad jis pavogęs Perkūno kirvį ar peilį .
Kita vertus, griausmo įrankiai kartais vaizduojami ne kaip ginklai, o kaip muzikos instrumentai. Istorijas, kad iš Perkūno kokia nors būtybė (trolis, milžinas, Velnias ar kt.) pavagia muzikos instrumentą, pasakoja samiai, karelai, estai, setai, suomiai, lyviai, latviai. Perkūnas kaip muzikantas (paprastai būgnininkas) vaizduojamas ir lietuvių tautosakoje. Be būgno ar rago griausmavaldis negali sukelti nei griausmo, nei lietaus, todėl jį pavogus žemėje stoja sausra, kuri tęsiasi tol, kol muzikos instrumentą pavyksta jėga ar gudrumu atgauti.
Mitinis pasakojimas apie griausmavaldžio muzikos instrumentą ir jį pagrobusį milžiną yra labai senas. Jo analogija aptinkama graikų mituose apie Dzeuso ir Tifono kovą. Tifonas, žemės deivės Gajos ir Tartaro, giliausių požemių valdovo, sūnus – tai būtybė su šimtu gyvačių galvų, žmogaus liemeniu ir gyvatėmis vietoje kojų. Norėdamas užvaldyti visatą, Tifonas pavogė Dzeuso žaibą ir paslėpė oloje. Kovodamas su Tifonu, Dzeusas netenka sausgyslių. Norėdamas jas susigrąžinti, Dzeusas apsimeta muzikantu ir, nuvykęs pas Tifoną, gauna jas arfos stygoms. Tuomet Dzeusas įveikia Tifoną ir susigrąžina žaibus.
Griausmavaldžiai − Dzeusas, Toras, Perkūnas kovoja su būtybėmis, išreiškiančiomis chaosą ir naikinimo galią. Tai amžina kova, nes kokia bebūtų tvarka, joje vis tiek tūno chaoso šešėlis. Todėl Perkūnas niekuomet nesiliauja persekioti iš tamsybės kylančių gaivalų ir savo ginklais − žaibu bei griausmu gramzdina juos giliai į žemę.
