Praeitis nėra tik tai, ką įsivaizduojame ar atkuriame iš žmonių paliktų pėdsakų, daiktų ar tekstų. Praeitį galime apčiuopti, pajausti kūnu, išgirsti. Ji nutolusi laike, tačiau išlieka erdvėje, nugrimzdusi į žemės gelmes. Toks praeities vaizdas atsiskleidžia padavimuose − istoriškuose mituose. Be abejo, taip pat ir jų pasakotojų sąmonėje.
Kūniškojo istorijos patyrimo pavyzdys yra pasakojimai apie Raigardą – raistą netoliese dabartinio Švendubrės kaimo (nuo XX a. pradžios ir visas slėnis imtas vadinti Raigardo vardu). Pasakojama, kad prieš daugelį metų čia buvęs miestas − Raigrodas, Leigrodas ar Aigardas. Jis prasmegęs skradžiai žemę, tačiau tarsi giluminis archeologinis sluoksnis iki šiol tebeglūdi po žeme. Jį galima pamatyti žvelgiant į raisto properšas, „šulinėlius“ - įsižiūrėjus gelmėse sumirgėdavo bažnyčių bokštai. O laimingieji netgi galėję išvysti į paviršių iškilusią grandinę ar kaspiną, už kurio traukiant į paviršių galima iškelti visą miestą. Deja, niekam nepavyko, nes praeitis neprikeliama.
Daugeliui švendubriškių − jei ne patiems, tai jų tėvams, seneliams ar proseneliams, taip pat tetoms, dėdėms ar kaimynams − teko laimė girdėti Raigardo bažnyčių varpus. „Buvo kokia kinis, tai jau per mišias kai atsiguli ant tos kinės, tai buvo girdėt, kaip skambina bažnyčios varpai“. „O prieg tos akies atsigulk, ir skambina skambučiai. Aš atsiguliau sykį ant dirvono, klausau – tai skamba, skamba, skamba cik varpai bažnyčios. Mažam ty apacion kas ir gyvena, koki žmonės“. Iš Ratnyčios kilęs Kazimieras Pečiukevičius pasakojo, kad tėvai netgi vesdavo vaikus klausyti Velykų pirmąją dieną slėnyje iš po žemių skambančių varpų.
Varpų motyvas – praeityje žinotos, gerbtos šventos vietos ženklas. Raigardu vadintas raistas kadaise dar turėjęs ir Šventosios daubos pavadinimą. O paties Raigardo pavadinimas greičiausiai atėjęs iš tų laikų, kai XIII a. klestėjo jotvingių administracinis ir politinis centras Raigardas (dabartinėje Lenkijos teritorijoje), turėjęs nemažą prekybinę reikšmę ir vėliau (tai kelias iš Gardino į Prūsiją).
Padavimams būdinga pasiskolinti garsių miestų pavadinimus, kad pasakojimai apie savąsias vietas būtų įtaigesni: pavyzdžiui, Lietuvoje buvo pasakojama apie Mergežeryje (Garnių k., Ignalinos r.) nugrimzdusį Bendanbūrijos miestą (plg. Magdeburgas), o Kančiogino ežere (Švenčionių r.) − Kinsbergo miestą (plg. Kionigsbergas). Taip pasakojimas sustiprinamas, įgauna istorinį metmenį. Tačiau ypač šiltomis spalvomis padavimus nuspalvina asmeninė patirtis – galimybė savo ausimis išgirsti nuskendusio Raigardo varpus ir patirti praeitį tiesiogiai.
M.K.Čiurlionio triptikas "Raigardas" (1907).
