Nuo šiol visi, kuriuos jaudina istoriniai akmenys, galės netrukdomi susipažinti su vertingu Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniu. Šie paminklai per dešimtmečius neturėjo deramos vietos, o šiandien jie jau puikuojasi muziejaus vidiniame kieme.
Stabtelėkime prie pirmojo eilėje, Vėžionių akmens - 1970 m. birželio 18 d. šį akmenį nuo sunaikinimo išgelbėjo Adolfas Navarackas ir Vincas Žilėnas. 1900 m. archeologas Vandalinas Šukevičius rašė, kad Vėžionių akmuo gulįs lygumoje, 750 m nuo dešiniojo Versekos up. kranto, tarp Juršiškių, Druskininkų, Zūbiškių ir Vėžionių kaimų. Pasak tyrinėtojo, toje vietoje augęs lapuočių miškas iškirstas, tada žmonės nuvalė samanas ir atrado apie 25 cm iš žemės kyšantį akmenį su „lėkštėmis“. Iki tol apie šį paminklą esą niekas nieko nežinojęs.
Viena akmens „lėkščių“ tiksliai apskrita, 33 cm skersmens, kita - šiek tiek ovali, maždaug 29 cm. Abiejų „lėkščių“ vidurinės dalys yra 20 cm skersmens, iškilę, o pakraščiu eina išgludintas 4 cm gylio akmens ruožas.
Vietos žmonės pasakojo, kad ponai (pančizna) ant Vėžionių akmens gėrė ir valgė arba, kad kažkada iš akmens „lėkščių“” valgė karalius, pietaudamas ant Versekos krantų (jakis król niegdys jadł z tych misek, polując nad brzegami Wersoki). V. Šukevičius, nurodo, kad netoli akmens yra buvę ir pilkapių su degintiniais kapais, kuriuos esą ištyręs Teodoras Narbutas.
Nors pasakojama apie tai, kad iš Vėžionių akmens „lėkščių“ valgė karalius, o labai panašus akmuo Baltarusijos pusėje, Pelesos krašte, yra vadinamas Dzievo bliūdu, t.y., Dievo dubeniu, Vėžionių akmuo laikytinas titnago ar akmens kirvelių gludinimo „varstotu“, kuriam gali būti apie 3500-4000 metų. Tokie paminklai itin reti, nes Lietuvoje paprastai randamos nedidelės gludinimui skirtos akmens plokštės, Latvijoje taip pat išliko vienas panašus akmuo, Baltarusijoje aprašyti du ar trys. Pamiršus tikrąją paskirtį, apie šiuos akmenis imtos pasakoti legendos, Bet nuo to kraštovaizdis tapo tik dar žavesnis.
