Šventasis akmuo - kraitis
Renkant duomenis apie Pakruojo savivaldybės šventvietes sužinota daug naujo. Vienas nuostabiausių atradimų, tai žinia, kad šventieji namų akmenys – matyt, tam tikra jų rūšis – iš kartos į kartą buvo perduodami kaip nuotakos kraitis (pasoga). Juk marti taip pat gabeno duonos raugą, kai kuriuos kitus nepaprastus daiktus ar relikvijas. Kadangi apie namų šventoves duomenų išliko be galo mažai, tai kiekviena tokia nuoroda šiandien yra be galo brangi.
1965 m. keturiolikmetei Valentinai iš Miciūnų (Pašvitinio seniūn.) tėvelis Antanas Alekseriūnas pasakė: „Tas akmuo bus tau pasoga, parsivežk“. Ankstesnėje kartoje akmuo priklausė V. Alekseriūnaitės mamai Natalijai Šukytei-Aiekserienei (1920–1989) ir gulėjo Šukių sodybvietėje tame pačiame kaime; N. Alekserienė šį akmenį kaip kraitį irgi buvo gavusi iš tėvų.
Akmens būta ne itin didelio (0,5 x 0,69 m dydžio, 0,19 m aukščio), tačiau ypatingos išvaizdos – su daugeliu išdūlėjusių duobučių. Viena jų priminė 13 cm ilgio vaiko pėdelę su pirštų žymėmis.
Tuo ši istorija nesibaigia, nes po pavasario sėjos Miciūnų gyventojai rinkosi į Vidupievį dešiniajame Skerdupio krante ir rengė kelių dienų pabaigtuvių šventę – sambarius. Žiemgalos tyrinėtojo Juozo Šliavo įsitikinimu, kitados čia buvo skerdžiami – aukojami gyvuliai, kuriu