Šventasis akmuo - kraitis

Renkant duomenis apie Pakruojo savivaldybės šventvietes sužinota daug naujo. Vienas nuostabiausių atradimų, tai žinia, kad šventieji namų akmenys – matyt, tam tikra jų rūšis – iš kartos į kartą buvo perduodami kaip nuotakos kraitis (pasoga). Juk marti taip pat gabeno duonos raugą, kai kuriuos kitus nepaprastus daiktus ar relikvijas. Kadangi apie namų šventoves duomenų išliko be galo mažai, tai kiekviena tokia nuoroda šiandien yra be galo brangi.


1965 m. keturiolikmetei Valentinai iš Miciūnų (Pašvitinio seniūn.) tėvelis Antanas Alekseriūnas pasakė: „Tas akmuo bus tau pasoga, parsivežk“. Ankstesnėje kartoje akmuo priklausė V. Alekseriūnaitės mamai Natalijai Šukytei-Aiekserienei (1920–1989) ir gulėjo Šukių sodybvietėje tame pačiame kaime; N. Alekserienė šį akmenį kaip kraitį irgi buvo gavusi iš tėvų.

Akmens būta ne itin didelio (0,5 x 0,69 m dydžio, 0,19 m aukščio), tačiau ypatingos išvaizdos – su daugeliu išdūlėjusių duobučių. Viena jų priminė 13 cm ilgio vaiko pėdelę su pirštų žymėmis.

Miciūnų akmuo su įdubomis. Jono Treškevičiaus nuotrauka, 1977 m.

Tuo ši istorija nesibaigia, nes po pavasario sėjos Miciūnų gyventojai rinkosi į Vidupievį dešiniajame Skerdupio krante ir rengė kelių dienų pabaigtuvių šventę – sambarius. Žiemgalos tyrinėtojo Juozo Šliavo įsitikinimu, kitados čia buvo skerdžiami – aukojami gyvuliai, kuriuos bendruomenė bendrai ganė ar penėjo. Palyginimui, 1975 m. Žeimelio vidurinės mokyklos 5 kl. mokinė G. Gasiūnaitė, pakalbinusi savo senelį ar giminaitį, 85-erių lauksodieti Petrą Gasiūną apie sambarius išgirdo:


Gaspadoriai sudėdavo po pūrą salyklo, kiekvienas po kokį paukštį. Nueidavo ant kalnelio prie upelio netoli kaimo, aukodavo ožį: smeigdavo peiliu į širdį, o paskui visi dalindavosi ir valgydavo. Gerdavo tris dienas (LTR 4696/142).

Miciūnų Vidupievis prie numelioruoto Skerdupio. V. Vaitkevičiaus nuotrauka, 2018 m.

Kartu su stalais, palapinėmis ir kitais reikmenimis į sambarius miciūniečiai gabeno ir nepaprastąjį akmenį, mat „kai įšvęsdavo jaunuolį į vyrus, jis turėdavo tą akmenį iškelt“ – kitados Antanas Alekseriūnas pasakojo Pakruojo paminklosaugininkui Jonui Treškevičiui.

Šiandien J. Treškevičius prisimena, kad jam bendraujant su A. Alekseriūnu šis staiga pasakęs: „Yra, Joneli, toks akmuo, – saka, – pas mus, švents.

Tuoj pažiūrėjom, kas per šventums. Tai paskui išsiaiškinom ir pagal šaltinius – kai įšvęsdavo jaunuolį į vyrus, jis turėdavo tą akmenį iškelt. Ir rankom įkišt kur yra [tos duobutės], viskas“. Ryšys tarp kraitinio akmens ir jaunuolių „įšventinimo“ į vyrus užmena naują paslaptį.

Miciūnų akmuo. Jono Treškevičiaus nuotrauka, 1977 m.

1977 m. pavasarį, baimindamasis, kad akmuo per melioraciją nepražūtų J. Treškevičius jį išvežė į muziejų. Deja, šiandien nėra visiškai aišku ar unikalus akmuo pradingo pakeliui (Pakruojyje, Pramonės g. 17 namų kieme), ar vis dėlto buvo atvežtas į Žeimelį (prie Žiemgalos muziejaus).

Tačiau rusena viltis, kad akmuo nežuvo, o buvo išgelbėtas ir šiandien puošia kurios sodybos darželį stokodamas nepaprasto pasakojimo apie paprotį, kuris mus pasiekė iš gilios senovės.


Suteikusiems tikrų žinių apie Miciūnų akmens likimą – netrukus iš spaustuvės atvyksiantis Pakruojo šventviečių sąvadas.


Kviečiame keliauti su Vykinto keliais ir apie baltų kultūrą sužinoti iš pirmų lūpų! Apie artėjančias ekskursijas skaitykite čia.

Vietos, kurių dar nesame įtraukę į artimiausius planus, gali tapti Jūsų asmeninės kelionės objektais - kviečiame užsakyti kelionės maršrutą arba kelionę su vadovu savo šeimai, bičiuliams ar bendradarbiams.


MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com