Apie miegančią kariuomenę ir praeities galią

Praeitį paprastai suvokiame kaip chronologiją – tai, kas praėjo ir tapo senove ar seniena. Tačiau visai kitaip praeitis buvo suvokiama sakytinės kultūros žmogaus. Sakmėse ir padavimuose praeitis niekur neišnyksta, bet toliau gyvuoja paraleliniame pasaulyje, tarsi atskiras laiko sluoksnis. Ji tik pasitraukia iš regimojo pasaulio – nugrimzta į požeminį pasaulį ir panyra į miego būseną.

Vienas iš raktinių praeities vaizdinių − mieganti kariuomenė. Kartais ji pabunda ir paliudija savo būtį, leidžia ją patirti, regėti ir girdėti. Tokios akimirkos tampa padavimų siužetais. Vienas jų, užrašytas 1936 metais, miegančią kariuomenę lokalizuoja Gedimino pilies kalne:

Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą valandą; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogus iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno jį pasitinka koks senelis ir klausia:

− Ką čia veži?

− Avižas, − atsakė jam žmogelis, − nepardaviau ir vežuos.

− Na, tai parduok man.

− Gerai, galiu.

Senukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešti vidun ir pilt arkliam loviuosna. Žmogelis pradėjo nešt ir pilt,