Dr. Jono Basanavičiaus mitas prasideda ne 1918 m. vasario 16 d., pasirašius Nepriklausomybės aktą. Ir ne 1907 m., kai jis subūrė Lietuvių mokslo draugiją. Ir net ne 1905 m., kilus sumanymui Vilniuje surengti Didįjį seimą.
Pasakojimas apie Basanavičių kaip ypatingą asmenį prasideda nuo to, kad jis gimė iš pažiūros negyvas. Ar trinant šepečiu kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebuklą po geros valandos naujagimis atgijo. Tėvai jau tada „mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsis dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį“ – rašė Basanavičius Gyvenimo kronikoje.
Antrą kartą Basanavičius sutinka mirtį Bulgarijoje, kuomet į jį – tariamą rusofilą – iš nugaros buvo paleisti du pistoleto šūviai, o trečiasis, nešęs mirtį, nepasiekia. Viena iš kulkų, likusi Basanavičiaus kūne „palei nugarkaulį“, jo įsitikinimu, per gyvenimą buvo nervų ligos ir kitų negalavimų priežastis.
Trečią kartą Basanavičius miršta ir atgimsta jau Vilniuje. Pradėjus Niškovskio viešbučio krosnis šildyti akmens anglimi, smalkės prasiskverbė į kambarį, Basanavičius nugaravo 1914 m. sausio 1 d., po keturių dienų – antrą kartą, sausio 15-ąją taip smarkiai, kad iš tėviškės jau buvo iškviesta brolienė Ona, sūnėnas Jonas ir vaikystės draugas A. Gelgaudas. Tačiau vėl stebuklas – perėjęs ne tik per vandenį, bet ir atlaikęs išbandymą ugnimi Basanavičius jau mito herojus, pasiruošęs didiesiems gyvenimo darbams. Lemtingomis dienomis jis taps Lietuvos tarybos narius taikančiu ir vienijančiu asmeniu, pirmasis pasirašys ant vasario 16-osios akto.
Mitinio prado Basanavičiaus gyvenime, žinoma, būta ir daugiau. Jis ypač akivaizdus iš dienoraščių, apie kuriuos iki šiol labai mažai buvo žinoma. Pats Basanavičius juos gyvenimo saulėlydyje skaitė, bendrino, daug ką Gyvenimo kronikoje paliko neaprašęs ir net nepaminėjęs. Šiandien šie duomenys Basanavičiaus portretui suteikia daug spalvų. Taigi, šlovės vainikas spindi dar patraukliau.
Kviečiame į ekskursijas su „Vykinto keliais“! Apie tai plačiau čia.