Yra tokia stebuklinga šaknis, kuria galima išgydyti gyvatės įkandimą. Ji ypatinga tuo, kad atrodo, lyg būtų nukąsta. Apie tai pasakoja ir sakmė: kadaise, pačioje pasaulio pradžioje, Dievas sutvėrė gyvatę ir davė jau tokią galią, kad nuo jos įkirtimo mirs žmonės ir stips gyvuliai. Gyvatė ėmė tuo didžiuotis: „Ką įkirsiu, tas ir mirs!“
Dievas tarė: „Aš duosiu jiems žolę – vaistą“.
Gyvatė atsakė: „O aš vistiek nugriaušiu šaknį“.
Tada Dievas atsakė: „Aš leisiu žolei šaknis į šoną ir tegu žmonės turi sau vaistą“.
Taip ir atsitiko, ir žmonės turi žolę – gyvatžolę, kuri išgydo.
(Užrašyta Rimdžiūnų k., Gervėčių apyl. 1970 m.)
Gyvatės nukąsta šaknis egzistuoja ne tik mituose, bet ir tikrovėje – tai pievinė miegalė, Succisa pratensis. Ši žolė žemėje leidžia trumpą, tarsi nukirstu galu šaknį, nuo kurios į šonus atsišakoja smulkios šaknelės. Rudeniui artėjant šis augalas pražysta mėlynais žiedais.
Nors šiandien pievinė miegalė mažai kam bepažįstama, kadaise žmonės ją labai vertino ir plačiai naudojo gydymui. Miegalės šaknis tiko ne tik nuo gyvatės nuodų, bet ir daugelio kitų ligų – odos susirgimų, egzemos, kosulio, peršalimo, įvairių uždegimų, dantų ir kaulų skausmų, ir netgi apsigynimui nuo raganavimo.
Pakaniavės kaime (Dubičių sen.) pasakojama, kad miegalės šaknimi išgydydavo karves, jei raganos atimdavo pieną. Šis pasakojimas kiek kitoks: šaknį nukando ne gyvatė, o pati ragana, siekdama, kad žmonės negalėtų nuo jos apsiginti!
Dar kitur pasakoja apie Velnią, pavydėjusį šiam augalui ir jo tvėrėjui galių: „Kai Kristus po žmones vaikščiojo, jis gydė tos gėlės šaknimis ligonius. Velnias, tai pamatęs, pavydėjo išganytojui šitą galybę, ir dėl to jis tai gėlei iškando šaknies vidurį“ (Dercekliai, Priekulės sen.). Dėl to miegalė dar vadinama Velnio nuokandėle ar velniagraužiu .
Miegalė su velniu siejama ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Anglai ją vadina devil’s bit, vokiečiai − Teufelsabbiss, danai – djævelsbid, prancūzai mors du diable, rusai – чертогрыз. Pasakojama ir panaši istorija: Dievas sutvėręs žmonėms labai naudingą vaistinį augalą, tačiau velnias iš pavydo nukando jo šaknį.
Nors augalas, vadinamas velniagraužiu neatrodo labai tinkamas krikščionims gydytis, tačiau Vakarų Europoje šį augalą laikė pagalba daugeliu atvejų – gydė žaizdas, odos ligas, grybelį, pienligę, parazitinius kirminus, epilepsiją, gonorėją, gelbėjosi nuo nuodingų vabzdžių ir kitų padarų įkandimo. Buvo tikima, kad ši šaknis gali apsaugoti netgi nuo maro. Iki XIX a. pabaigos miegalė išliko svarbi vaistinė žolė, o šiandien labai retai benaudojama, nebent nuo kosulio, peršalimo ar uždegimo.
Tačiau tai dar ne viskas, ką galima pasakyti apie pievinę miegalę. XIX a. pabaigoje Raseinių apylinkių žemaičiai ją vadino Panelės Švenčiausios žole ir manė, kad galima visam gyvenimui apsisaugoti nuo dantų skaudėjimo, jei šios žolės šaknį turėsi, kai pirmąkart suskaus dantis :
Panelės Švenčiausios žole, Retena
Aug visur, žyd melynai. Nuo danties pirmą kartą gėlima ded jų šaknis. Panele Šv[enčiausia] kaip aja iš Jeruzalimos į Jeriką, [su]gėlė pirmą kartą [jai] dantis. Pana Švenčiausia tą žolę išrove ir jos šaknis pri danties pridėja, šaknike nukandus, a pačią žolę įsodino atgal, sakydama taip: „Jegut man pamačija, tad visiems temačija!“ Kožna ta žole tur nukąstą šaknį.
1890 metų 13 liepos Raseinių parapijoje užrašė Vincentas Bakutis.
Pievinė miegalė Mergelei Marijai priskiriama ir kitose Lietuvos vietose, − ji dar vadinama Marijos žole, Marės žole. Anot kalbininkės Aurelijos Gritėnienės, mėlynai žydinčius augalus būdinga sieti su Marija, nes krikščioniškuose paveiksluose nuo XV a. ji beveik visada vaizduojama su mėlynu apsiautu. Yra visas sąrašas tokių augalų, pavyzdžiui, mėlynoji kurpelė (Aconitu, napellus) vadinama Marijos čebatuku, violetine spalvos žiedais žydinti miškinė lelija (Lilium martagon) − Marijos lelija ir t. t. Pats pasakojimas, žinoma, yra senesnis, nors jame veikia Marija ar kiti krikščioniški personažai.
Kokios dievybės kadaise buvo šio visoje Europoje paplitusio mitinio pasakojimo veikėjai, šiandien sunku atsakyti. Tačiau tai, kad Lietuvoje vietoje Velnio ir Dievo dažnai pasirodo moteriškos būtybės – gyvatė, ragana, Marija, leidžia spėti, kad baltų mitologijoje tai galėjo būti moteriškos lyties deivės. Tikėtina, kad ginčas dėl gydančios šaknies galėjo vykti tarp Giltinės − mirties deivės, gąsdinančios nuodų pritvinkusiu geluonimi, ir jos sesers dvynės Laimos, lemiančios sėkmę ir sveikatą.
