Noras lankomas baltų šventvietes paliesti, prie jų prisiglausti, užsimerkti, pakelti ir pirštais apčiupinėti nukritusį šapelį - įgimtas. Ryšį su vieta užmezgame jau laukdami susitikimo, apie jį galvodami ir įsivaizduodami. O medžiai retai nuvilia! Kur kas dažniau apdovanoja reginiu, suteikia galimybę pasigrožėti žievės raštais, liemens išlakumu, šakų piešiniais; laja išplečia, pakyli, lyg išaugina mus pačius, nes pasijuntam tokie pat dideli kaip ir jie.
Neretai ąžuolas senolis, tik jis, teikia dar vieną išskirtinę galimybę. Čia galima užeiti: atsargiai įsisprausti, pabūti viduje, tiksliau tapti maža ąžuolo dalele. Norą - netgi potraukį - tai daryti taip pat turime vadinti įgimtu. Kaip norą ieškoti saugios aplinkos, dalytis jausmais, semtis gyvybės ir jėgų.
Kad buvimas ąžuole nėra paika šiuolaikinio žmogaus užgaida, patikimai liudija Dionizo Poškos Baublio istorija. Ji prasidėjo neatmenamais laikais, kai dar žemaičiai nepažinojo krikščionybės. Bet 1812-ųjų kovą, seno drevėto Baublio kirtimo dieną, į Bijotus atvyko pats Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis ir, galime svarstyti, saugojo jis kirtėjus ar šventino iš Vyšniakalnio į dvarą gabenamą Baublio liemenį. Darbininkai buvo girdomi degtine...
Baublyje buvo įrengtas gana erdvus D. Poškos darbo kabinetas su bibliotekos lentynomis palubėje, garsių žmonių portretais ant sienų, archeologiniais radiniais ir šiaip senienomis. Už tai šiandien Baublys pagrįstai vadinamas pirmuoju Lietuvoje muziejumi. (Palyginimui, pirminė graikų kalbos žodžio mouseion reikšmė buvusi „mūzų šventykla“.)
Laimė, po beveik dviejų šimtų metų pertraukos ant Vyšniakalnio - ten kur Baublys buvo nukirstas ir nuristas - vėl stiebiasi ąžuolai. Visa gražaus ąžuolyno kepurė!
Praeis daug metų ir šimtmečių, ten vėl augs toks šventas ąžuolas, pas kurį mūsų ainiai galės užeiti, surimti, atrasti ryšį su gimtu kraštu ir dievais, kurie globoja Žemę ir jos gyventojus.
Keliaukime Ąžuolų keliu kartu!
