Iš dangaus nusileidęs Praviršulis: ežerų vardai ir jų tapatybė

Sakytinė tradicija byloja, kad ežerai ir debesys − žemės ir dangaus vandenys − yra tos pačios genties: jie tai skraido dangumi kaip debesys, tai išsilieja ant žemės ežerais. Mitai kalba apie judantį, keliaujantį vandenį, kuris arba būna atskiras, individualizuotas, arba priklauso didžiajai vandens visumai – juk niekas nežino debesų ar požeminių vandenų vardų!

Padavimai pasakoja apie tuos laikus, kuomet ežerai dar buvo debesys, bet, jei kas atspėdavo jų vardą, galėjo nusileisti ant žemės. Vienas iš daugelio tokių pasakojimų praskleidžia Praviršulio ežero, tyvuliuojančio Praviršulio tyrelio botaniniame zoolginiame draustinyje (Radviliškio ir Raseinių r.), atsiradimą:

Senovėj vaikščioję ežerai. Toj vietoj, kur dabar ežeras, ganiusi bandą mergaitė Uršulė. Pamačiusi virš galvos slenkantį ir šniokščiantį ežerą, Uršulė pabijojusi, kas tas ežeras nenukristų žmonių gyvenamoj vietoj. Tada ji bandžiusi įspėti ežero vardą ir sakanti:

− Aš esu Uršulė, o tu būk Praviršulis!

Ežero vardas buvęs įspėtas ir jis nukritęs dabartinėj vietoj, o mergaitė prigėrusi.

(Pasakojo Domas Pocius, 50 m., iš Sargelių k., Raseinių r. Užrašyta 1935 m.)