Iš dangaus nusileidęs Praviršulis: ežerų vardai ir jų tapatybė

Sakytinė tradicija byloja, kad ežerai ir debesys − žemės ir dangaus vandenys − yra tos pačios genties: jie tai skraido dangumi kaip debesys, tai išsilieja ant žemės ežerais. Mitai kalba apie judantį, keliaujantį vandenį, kuris arba būna atskiras, individualizuotas, arba priklauso didžiajai vandens visumai – juk niekas nežino debesų ar požeminių vandenų vardų!

Padavimai pasakoja apie tuos laikus, kuomet ežerai dar buvo debesys, bet, jei kas atspėdavo jų vardą, galėjo nusileisti ant žemės. Vienas iš daugelio tokių pasakojimų praskleidžia Praviršulio ežero, tyvuliuojančio Praviršulio tyrelio botaniniame zoolginiame draustinyje (Radviliškio ir Raseinių r.), atsiradimą:

Senovėj vaikščioję ežerai. Toj vietoj, kur dabar ežeras, ganiusi bandą mergaitė Uršulė. Pamačiusi virš galvos slenkantį ir šniokščiantį ežerą, Uršulė pabijojusi, kas tas ežeras nenukristų žmonių gyvenamoj vietoj. Tada ji bandžiusi įspėti ežero vardą ir sakanti:

− Aš esu Uršulė, o tu būk Praviršulis!

Ežero vardas buvęs įspėtas ir jis nukritęs dabartinėj vietoj, o mergaitė prigėrusi.

(Pasakojo Domas Pocius, 50 m., iš Sargelių k., Raseinių r. Užrašyta 1935 m.)

Praviršulio ežeras. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka

Padavimas apie Praviršulį plačiai paplitęs, o jo seniausias užrašymas yra iš XIX a. pabaigos ir priklauso Prano Šivickio plunksnai. (Beje, tai tarpukaryje žymiausias lietuvių biologas, studijavęs Čikagos universitete, profesoriavęs Filipinų universitete ir skelbęs straipsnius prestižiniuose žurnaluose „Nature“ ir „Science“.) Šivickis, dar būdamas moksleiviu, užrašė, kad dangumi atkeliavęs ežeras „pradėjo taip baisiai baubt, kad bjauru buvo klausyt visuose aplinkiniuose kaimuose. Viens žmogus per sapną dasižinojo, kad ažeras tol baubs, kol tik neatspės, kokį jam duot vardą“. Galų gale vardą atspėjo „besėdinti po kryžium boba ubagė“, tarusi: „Tegu bus Praviršulis (t.y. praviršijęs, gavęs viršų, užkariautojas)! Ažerui tas vards patika: tujaus nustoja baubt ir dabar niekad nepraded, bu visi jį tuom vardu vadin“.

Ištartas vardas nėra tik bereikšmis garsų žaismas. Jis nusako ežero prigimtį ir pasako, kas jis yra. Vardas – tai ežero kodas, jo prigimties įvardijimas, leidžiantis atpažinti ežero tapatybę. Per vardą (patinkantį ežerui!) užmezgamas ryšys su ežeru, o jei vardas pamirštamas, ežeras praranda tapatybę ir vėl išskrenda – tampa bevardžiu debesiu. Padavimai pasakoja, kad išskridusio ežero vietoje lieka tik aklaežeris ar šlapynė.

Lietuvoje turime gausų baltiškų vandenvardžių vardyną. Kalbininkas Vilius Pėteraitis, tyrinėjęs Mažosios Lietuvos vandenvardžius, apibūdino juos pagal jų pobūdį ir kilmę. Kokie gi yra senieji ežerų, upių ir pelkių vardai?

Senieji vandenvadžiai įvardija ežerų ir upių vandenišką esmę ir jų savybes − tekėjimą ar stovėjimą, gilumą ar seklumą, šiltumą ar vėsumą. Taip pat − spalvą, garsą, vandeningumą, judrumą, dydį, formą ar kitas ypatybes. Taigi, Giedrys – skaidrus, tyras, švarus, Gelovinė – vėsi, Druvetas− tekantis, Aterys – srūvantis, Dysnai – spindintys, Viešintas – išsiliejantis, plūstantis. Želvis – žalsvai melsvas, jūros spalvos, Širvys – šviesus, baltai pilkšvas, Sartai – rausvas. Južintas, Jūsis – judrūs, banguojantys. Ilgis – pailgas, Gruožaitis – susuktas. Didysis – labai didelis, o Praviršulis – viršesnis ar esantis aukščiau už kitus...

Daugelio šių vardų reikšmės šiandien nebeįskaitome, nes jie ateina iš gilios senovės. Nemažai vandenvardžių yra paveldėti iš indoeuropiečių bendrystės laikų ir turi atitikmenis Europoje, ypač Dunojaus baseine. Pvz., upės Danės vardas yra kilęs nuo ide. šaknies *dan- „upė“ ir yra giminingas Dunojui. Ežeras Arinas, kilęs iš ide. *er-/or- „judėti, banguoti“, giminiuojasi Ara Ispanijoje, Ahr Vokietijoje, Ahre Anglijoje.

Tokie prosenoviniai vandenvardžiai paaiškinami tik lyginant juos su kitomis kalbomis ir nustatant indoeuropiečių prokalbės šaknis. Štai Druveto ežero pavadinimas yra kilęs iš ide. *drou- „tekėti, bėgti“. Almajas – iš ide. *ilm-, elm- „almėti“. Laukojys – iš ide. *louk- „šviesti“. Aisetas – iš ide. *ois- „smarkiai judėti“. Veiviržas – iš ide. *uei- „suktis, veržtis“. Savistas – iš ide *sous- drėkti, varvėti, sunktis“. Kai kurie šių vardų Lietuvoje esantiems ežerams ir upėms buvo suteikti labai seniai, dar iki II tūkstantmečio prieš m. e, iki baltų kultūros susiformavimo. Kiti yra jau baltų kultūros palikimas, bet ne vėlesnis kaip VIII−V a. pr. m. e. (iki baltų genčių išsiskyrimo). Jų baltišką kilmę įrodo faktas, kad tokių vandenvardžių yra visoje baltų gyventoje teritorijoje, o ne vien Lietuvoje. Upių ir ežerų vardai yra mažiausiai kintantys – žmonės gali keistis, bet ežerai ir upės lieka savo vietose ir išlaiko savo vardus.

Padavimai, kalbantys apie ežero vardo atspėjimą, mums primena, kad ežerai yra skirtingi savo prigimtimi. Jų vardai iškelia svarbiausiąją ežero savybę, per kurią kuriama ežero tapatybė. Ežerams keliaujant reikėjo tą savybę įspėti ir ilgam įsiminti, kad ežeras neišskristų atgal. O šiandien ar gebėtume iš kelių tūkstantmečių senumo vandenvardžių atpažinti jų reikšmes, taigi, ir jų prigimtį?

Norinčius ateinantį savaitgalį keliauti prie Praviršulio, kviečiame į ekskursiją sausio 13 d. (sekmadienį). Plačiau žr. čia.