Praėjusį sekmadienį ant Mažulionių piliakalnio drauge su ekskursijos po Ignalinos kraštą dalyviais giedojome „Sudaičio sutartinę“ — atgaivinome filologo Stanislavo Mikuckio 1876 m. užrašytą tekstą „Kuninge Sudaičiu“:
— Kuninge Sudaičiu, Sudaičiu raičiu, Išpylė tavo pilelę, Iškirto tavo karelius. Ko tav', kuninge, Daugiaus pagailėjo, Ar pilelės, ar karelių?
— Ne taip man gaila pilelės, Kaip man gaila karelių: Aš pilelę supilsiu Dvejais trejais meteliais, O karelius neužauginsiu Ir dešimtais meteliais.
Ne kasdien nutinka, kad daina taip pritaptų prie vietos: ant Mažulionių piliakalnio XI-XII a. stovėjusi pilis buvo sudeginta užpuolimo metu, o „Sudaičio sutartinės“ seniausias paminėjimas byloja apie Kauno pilies žuvimą liepsnose 1362 metais. Motiejus Strijkovskis, „Kronikoje“ (1582) aprašydamas Kauno pilies užpuolimą, kalba apie 3000 jos gynėjų žūtį ir išskiria vieną kunigaikštį, apdainuojamą dainose: „Apie Gurdą Gentvilaitį, kuris kovėsi su prūsų kryžiuočiais, kai sugriovė Kauną, lietuvių dainose graudžiai skundžiamasi: „Ne taip man gaila pilies, kaip man gaila narsių riterių, ugnyje degančių“.
Kitoje vietoje Strijkovskis teigia, kad tai buvo Giedraičių kunigaikštis: „Ir dabar Lietuva ir Žemaitija dainuoja apie vieną Giedraičių kunigaikštį, kuris tame apgulime raudodamas skundžiasi, sakydamas: ne taip gaila man pilies, kaip narsių riterių ir bajorų, ugnyje degančių. O tas Giedraičių kunigaikštis buvo jų etmonas“.
Strijkovskio minima sutartinė buvo giedama dar kelis šimtus metų. Zenono Slaviūno „Sutartinių“ tritomyje, be minėto S. Mikuckio varianto, skelbiamas Mykolo Miežinio apie 1849 m. užrašytas tekstas (spėjama, iš Zarasų apylinkėse gyvenusios dainininkės):
Praėjus devyniems dešimtmečiams, 1938 m. buvo užrašytas dar vienas šios sutartinės variantas – jį padainavo 70 metų amžiaus Avižių k., Dusetų vls. (Zarasų aps.) gyventojas J. Nemojūnas. Siužeto pagrindas tebėra tas pats, nors jau stipriai nutrupėjęs: Oi, tu kunigėli, sėdaičia, Sėdaičia, sėdaičia, Sėdaičytėla, sėdaičia. Ilgai pamigėlia... Mudri žaunežėliai... Nebėr kunigėlia, Nebėr pilytėlas... Rankraštyje įrašyta pastaba: „Šią dainą dainuodavo vyrai. Sako, dainuodavę ir moterys sutartinės forma. Jis šitą dainą išmokęs iš savo tėvo, dar būdamas 10 metų“.
Dar vieną įdomią užrašinėtojo pastabą galime rasti greta kitos karinės sutartinės, šiandien žinomos ir giedamos kaip „Mėtaujėla“, nors joje irgi minimas Sudaitis: Mėtaujėla mėtaujo, Biednas Sudaitėlis, Mėtauja lylio... Kā taip gailiai verki? Kal smūtnas veidelis? Pražuva skarbelis Ir visas turtelis... Dainininkė Karolina Statulevičienė iš Radišių k. (Južintų vls., Rokiškio aps.) sakė: „Sudaitėlis labai seniai buvęs karaliūnas, bet jo namus žmones sudeginę, ir jis nieko nebeturėjęs, niekur nebegalėjęs prisiglausti; mat, jo niekur nepriėmę. Tai čia ir apgieda karaliūna Sudaitėlia vargus“.
„Sudaičio sutartinė“ liudija, kad dainos gali gyvuoti šimtmečius ir perduoti istoriją iš kartos į kartą. Istoriniai įvykiai, be abejo, blanksta, tačiau jų suvokimo ir apgiedojimo būdas išlieka labai ilgai. Vien nuo Strijkovskio „Kronikos“ iki vėlyviausių „Sudaitėlio“ paminėjimų pasikeitė dešimt kartų (viena karta – tai daugmaž 25 metų tarpsnis). Tačiau ši sutartinė skambėjo anksčiau nei XVI a. Jei skaičiuotume, tarkime, nuo Kauno pilies apgulties, susidarytų net 23 kartos, perdavinėjusios dainą iš lūpų į lūpas!
Tradicija – ilgaamžė ir tvari. Ne veltui sutartinių priegiesmiuose išnyra žodžiai, kilę iš lietuvių didikų, karių, žymių žmonių vardų, pvz., domento, goštauto, karingo, jogailigėla, minagėla ir kt. Kadaise šie žodžiai buvo ne kas kita, kaip asmenvardžiai − šlovinimųjų giesmių refrenai. Šią mintį pagrindžia Strijkovskio kronika. Pristatydamas Giedraičių kunigaikščio Gurdo Gentvilaičio sūnų Daumantą, vieną iš Ldk Kęstučio karvedžių, ir aprašydamas kautynes su Livonijos ordinu, vykusias „dvi mylios nuo Kiemanto, arba Giedraičių ežero, vietoje, lietuviškai vadinamame Kaulio lauku [t.y. Mūšio lauku], Strijkovskis įterpia lietuvišką dainos eilutę. „Apie ankščiau minėtą Daumantą, − rašo Strijkovskis, − kadangi buvo vyras labai narsus, visi Lietuvos valstiečiai dainuoja lietuviškai Dowmantas, Dowmantas Giedrotos Kunigos, labos Rajtos ługuje etc.“ Šios eilutės prasmė šiandien būtų daugmaž tokia: „Daumantas, Daumantas, Giedraičių Kunigas [=kunigaikštis] labus raitus lugojo [=gerus raitelius kvietė]. Istorijos ir tautosakos sankabos liudija, kad į folklorą turėtume žvelgti labai įdėmiai ir neskubėti teigti, kad tai vien tik „liaudies (valstiečių) kūryba“, kaip kad buvo įprasta sakyti sovietmečiu.
PS. Iki šiol lieka klausimas, kokį istorinį asmenį galėtų nurodyti Sudaičio vardas sutartinėje. Tyrinėtojai spėlioja, bando jį sieti su sūduviais, Sudimantu (iš Sudimantų buvo kilusi Vytauto žmona Ona), Alekna Sudimantaičiu (LDK kancleriu, Vilniaus vaivada), tačiau tikrų žinių trūksta.
PPS. Visi "Sudaičio sutartinės" variantai yra skelbiami "Sutartinių" tritomio elektroninėje knygoje
