Lengvai pasiekiamas, prižiūrimas, vaizdingas Migonių piliakalnis - Piltieka - be abejonės yra vienas gražiausių Kaišiadorių krašte. Papėdėje plyti senovės gyvenvietė, o už Kruonės upelio - senovės lietuvių pilkapiai. Tačiau išskirtinio dėmesio piliakalnis nusipelno pirmiausiai padavimų dėka.
Vienas iš senųjų vietos gyventojų 1888 m. Migonyse apsilankiusiam Eduardui Volteriui papasakojo, kad tokios Piltiekos supiltos kai žemėje dar gyveno Nojus. Šioje šalyje tada gyveno pagonys ir kiekviena šeima turėjo savo ypatingą Piltieką. Ant tos Piltiekos šeimos vyriausiasis taikydavo ir teisdavo besivaržančius ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau neatšaukdavo.
Kai kas nors iš šeimos numirdavo, uždegdavo ant Piltiekos viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai, pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo tą vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiuosius. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę kūną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.
1954-1955, 1957 m. Migonių piliakalnis ir senovės gyvenvietė buvo plačiai tyrinėjama - piliakalnio aikštelėje aptiktas net 2,6–2,8 m storio maždaug III-VIII a. laikotarpio kultūrinis sluoksnis - tačiau radinių ar struktūrų, kurios patvirtintų pasakojimus apie čia rengtas sueigas, teismus, mirusiųjų deginimą, neaptikta.
Gynybinis Migonių piliakalnio pobūdis nekelia abejonių, o gaisrų pėdsakai patvirtina, kad įtvirtinimai kelis kartus nukentėjo antpuolių metu; piliakalnis galėjo būti ir diduomenės rezidencija. Tačiau manyti, kad jis turėjo tik vieną kurią funkciją, būtų pernelyg paprasta.
Piliakalnis, kurio įrengimas ir išlaikymas reikalauja didelės jėgų sutelkties, turėjo tenkinti kiekvieno bendrijos nario poreikius. Saugumas, nesvarbu, ar užtikrinamas veikiant visiems sutartinai, ar vien elito dėka, tėra vienas iš jų. Kitiems poreikiams – administravimui, teisingumo priežiūrai, kulto apeigoms ir kt. – piliakalniai taip pat buvo tinkama erdvė. Šios menamos funkcijos nepaneigia gynybinės piliakalnio paskirties, veikiau priešingai – išplečia ją iki tam tikro socialinio centro – vietos, kuri bendruomenės pasaulėvaizdyje yra pati svarbiausia.
Padavimas galėjo atsirasti vėliau, netgi praėjus šimtams metų po to, kai mediniai įtvirtinimai sunyko. Piliakalniai, tik jau be pilių, įgydavo naujų socialinių reikšmių ir tada (galbūt net pakartotinai) tapdavo bendruomenės susirinkimų ir švenčių vietomis.
Mirusiųjų kūnų deginimo ant piliakalnio, kremuotų palaikų išbėrimo į Kruonės upelį motyvas skiriasi nuo daugumos šiandien žinomų pasakojamosios tautosakos motyvų – toks laidojimo būdas esą turėjęs pozityvią reikšmę ir vėlei, ir laidotuvių dalyviams.
Remiantis baltų mitologija, upių ir upelių vandenys prausia vėles, plukdo jas į marias – pomirtinį pasaulį. Pabrėžtina, kad Kruonės upelis piliakalnio papėdėje srūva tiksliai vakarų link. Vandens, į kurį buvo išberti kremuoti kaulai, gėrimo semantika lieka neaiški ir reikalauja išsamesnių tyrimų. Jeigu tai tikrai senovės apeigų atgarsiai, Migonių padavimas verčia manyti, kad priešistoriniai laidojimo papročiai buvo kur kas įvairesni ir spalvingesni, negu to moko iki šiol parašyti senovės baltų kultūrai skirti veikalai.
Visos įdomiausios Lietuvos vietos gali tapti Jūsų asmeninės kelionės objektais - kviečiame užsakyti kelionės maršrutą arba kelionę su vadovu savo šeimai, bičiuliams ir bendradarbiams!