1991-ųjų spalį Vykinto keliai atvedė į Raudonę prie Nemuno. Čia augo ąžuolas senolis, vadinamas Gedimino vardu. Tuomet dvikamienis medis teturėjo vieną liemenį, o šiandien jis visas vėjų parverstas jau guli ant žemės. Tokiems ąžuolams tikrai tinka senovės lietuvių žodis griaumedis, t.y., išgriuvęs medis girioje, kuri kitados vadinta griaude.
Padavimai pasakoja, kad po šiuo Raudonės ąžuolu paskutinį kartą pietavo didysis Lietuvos kunigaikštis, kurį šiandien vėl imame vadinti karaliumi, Gediminas. Reikia atkreipti dėmesį, kad ilgą laiką klaidingai manyta, jog 1341 m. Veliuonoje kovodamas su kryžiuočiais žuvęs lietuvių kunigaikštis buvo būtent Gediminas. Bronius Kviklys priduria, žinoma, tik dar labiau sustiprindamas mūsų įspūdį, kad po šiuo Gedimino ąžuolu pamedžiojęs mėgdavo pailsėti ir Vytautas...
Medžiai ir giraitės – trapiausios baltų ir senovės lietuvių šventovės. Kita vertus, ten labiausiai ir juntamas, netgi paliečiamas, gyvas mūsų istorijos kūnas.