Tai klausimas, kuris kyla kiekvieną kartą, kai pasigirsta Šventybrasčio kaimo vardas, kai pačiame Lietuvos viduryje, Nevėžio pakrantėje, atrandi išskirtinį, nepakartojamą mūsų istorijos ir kultūros vertybių židinį.
Pro Šventybrastį veda senovės karo ir prekybos kelias iš Kėdainių į Upytę (iš čia, matyt, ir tolyn į Livoniją), bet pavadinimas pabrėžia būtent brastą - galimybę ir būtinybę kirsti Nevėžį, susisiekti su istoriniu Sūriškių dvaru ir Gojaus kaimu. Pastarasis, matyt, mena šventąjį mišką, o maždaug už 4,5 km į šiaurės rytus dar yra didingas Bakainių piliakalnio, papėdės gyvenvietės ir kapinyno kompleksas.
Šventąja brasta gali būti vadinama todėl, kad nuo seno maldininkus vedė į dievų ir protėvių šventovę. Apie ją pasakoja padavimai. Šioje baltų šventvietėje - ąžuolais apaugusiame Nevėžio aukštumos kyšulyje - XVIII a. buvo pastatyta medinė bažnyčia.
Padavimai Šventosios brastos pavadinimą dar sieja su kunigu, kuris esą važiuodamas pas ligonį su Švč. Sakramentu Nevėžyje nuskendo. Šis motyvas mena vandenų dievybę, kurios buveinė buvusi nedideliame užutėkyje - įlankoje žemiau Nevėžio ir Šv. Jono upelio santakos.
Nuostabą kelia tai, kad iki mūsų dienų senosios šventvietės pietiniame šlaite išliko įstabūs ąžuolai (buvo penki, dabar jau keturi). Ir likimas lėmė, kad 1863 m. rudenį, kovodami už laisvę, čia krito ir buvo palaidoti kun. Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai.
Savais keliais Šventybrastį į šiuolaikinės kūrybos lauką išveda Česlovo Milošo romanas „Isos slėnis“ ir jo poezija. Tai Nobelio premijos laureato, gimusio netolimuose Šeteniuose, giminės erdvė, senelių Siručių kapas, pažinties su baltų kultūros paveldu vieta. Vaikystės patirtis kūrėją veikė visą gyvenimą.
Šventąja brasta galite žengti ir Jūs! Kviečiame į balandžio mėnesio ekskursiją, kuri prasidės kaip tik Šventybrastyje.