1977 metais penkiasdešimtmetis profesorius Algirdas Julius Greimas, pasaulinio garso semiotikas, interviu su Romu Sakadolskiu kalbėjo: „Mano vaikystė, glūdėjusi dabar jau nebesuprantamoje prajovų, laumių, velnių ir vaiduoklių fantasmagorijoje, negalėjo manęs nepaveikti. Prisirišimas prie to prarasto pasakų pasaulio pasireiškia paprasčiausiu būdu, <...> − šalia savo pagrindinio amato, pradėjau smarkiai domėtis lietuviškąja tautosaka, o ypač lietuviškosios mitologijos problemomis“.
1977-aisiais Greimas – jau patyręs mitologijos tyrinėtojas. Nors pirmoji mitologijos knyga „Apie dievus iš žmones“ pasirodys dar tik už dviejų metų, bet jis jau dešimtmetį darbuojasi šioje srityje – pasirodė studija apie lietuvišką pasaką „Baimės ieškotojas“ prancūzų kalba , o „Metmenų“ žurnale jau paskelbtii kaukų, aitvarų, Aušrinės, Laimos, Tavalo, Jagaubio tyrimai.
Mitologija Greimo moksliniame gyvenime išniro kaip „prarastas pasakų pasaulis“, kuris ne tik lydėjo per gyvenimą, bet ir liko arčiausiai širdies, kaip mitologas prisipažino interviu su Ugne Karvelis 1991 metais.
Mitai atveria tai, kas kyla iš pirmapradės, betarpiškos patirties. Jau skaitydamas kultūros antropologo Claude'o Lévi-Strauss‘o mitotyros darbus, Greimas pajuto – „per tai man atsivėrė ir dalis mano vaikystės peizažo. Mano tėvui buvo kilusi puiki mintis nuo dešimties metų kiekvieną vasarą trims mėnesiams išsiųsti mane į kaimą lauko darbams. Būtent ten supratau, kas yra – nesakyčiau „pirmykštis“, veikiau „betarpiškas“, ekologiškas – gyvenimas. Aš priklausau trečiajai inteligentijos kartai, jau mano tėvai buvo inteligentai, tad ryšys su žeme buvo nutrauktas. Bet šios viešnagės kaime suteikė galimybę pasisemti iš gyvosios tautosakos, iš literatūros šaltinių. <...> Aš įsimylėjau mitologiją. Nežinau, ar mes ją paveldime, ar įgyjame, bet mane užvaldė šventybės pajautimas“.
Mitologo darbas neįmanomas be tokio „šventybės pajautimo“, ir nesvarbu, ar jis paveldėtas ar įgytas. Lietuviška kilmė dovanojo Greimui mitinio mąstymo patirtį: „Ji man davė tiesioginį, tarkime, kolektyvinio mentaliteto, religiškumo, mitiškumo supratimą. Savotišką tikėjimą laumių egzistavimu, tuo, kad mažos piktos dvasios vakarais gali tave pačiupti už kojų, kutenti. Stebuklų pasaulio nuojautą“ (1991 m.). Anot Greimo, būtent „tiesioginis mitinio pasaulio patyrimas visai kitoje šviesoje leidžia skaityti mūsų tautosakos ir etnografijos šaltinius, padeda suprasti mitologinius faktus kaip įrašytus į tam tikrą logikų vadinamą „galimą pasaulį“ (1978 m.).
Greimo pavyzdys rodo, kad mitologijos (ir apskritai kultūros) tyrimas yra neatsiejamas nuo asmeninių patyrimų, pajautos ir tikėjimo. „Lietuvių mitologijos studijos – tai drauge ir šaknų, ir tikėjimo ieškojimas“, − tvirtino Greimas. Kita vertus, giliausi pasaulio tikrumo, tiesos išgyvenimai irgi ištinka mitišku būdu: „<...> yra gražių dalykų, kuriuos saugome vaizduotėje. Galbūt netgi įmanomas sąlytis, silpnas pilnatvės dvelksmas, net jei tetrunkantis vos sekundę, kai žmogus visiškai susilieja su pasauliu ir patiki gyvenimo – arba mirties – tikrumu. Skirtumo nebelieka, viskas sumitiškėja, atrodo ne visai natūralu“.
Pilnatvės dvelksmas, šventybės pajauta, stebuklų pasaulio nuojauta, tiesioginis mitinio pasaulio patyrimas – visa šie Greimo pasakymai atskleidžia svarbiausius jo lietuviškų mitų tyrimų akstinus. Antrąją mitologijos knygą pavadinęs „Tautos atminties beieškant“ Greimas patvirtino, kad mitų tyrimus jis suvokė kaip ieškojimą. Tai tarsi lietuviško rojaus paieška – tik ne tiek „prarastojo“, kiek gimstančiojo iš netarpiško patyrimo.
Labai artimą mitų ir vaikystės pasaulį regime ir kito Lietuvos išeivio, Česlovo Milošo poezijoje. Greimą ir Milošą sieja keli dalykai, − ne vien lietuviškos šaknys, bet ir poetinė vaizduotė ir iš vaikystės ateinanti mitinio pasaulio pajauta. Kaip rašė Greimas, mitologas, kaip ir geras kalbininkas, privalo turėti gilų poetinį jausmą. Greimo darbuose iš mitinių vaizdinių randasi poezija, o Milošo eilėraščiuose atvirkščiai - iš poezijos spinduliuoja mitinio pasaulio slėpiniai. Milošo eilėraštis „Esamybė“ – poezijos ir mito jungtis, įkūnijanti Greimo trokštamą „pilnatvės dvelksmą“.
Česlovas Milošas
ESAMYBĖ
Kai lakstydavau basas sodais palei Nevėžį,
Būta ten kai ko, nemėginau nė vardu pavadinti:
Visur, tarp liepų kamienų, saulėtoj žolyno pusėj, ant takelio per sodą,
Tvyrojo Esamybė – nežinia net kieno.
Kupinas buvo jos oras, lietė ji mane, globė,
Bylojo man žolės kvapais, lyg fleita volungės balsu, čirškesiu kregždžių.
Jei dievų vardų būčiau tuomet išmokintas, nesunkiai pažinčiau jų veidus.
Bet augau šeimoj katalikų, tad netrukus ėmė knibždėti aplink mane velniai, bet ir Dievo šventieji,
Jaučiau Esamybę visų jų, dievų ir demonų,
Tarsi iškylančių vienoje didžiulėj nepažinioje Būtybėje.
(Vertė Vytas Dekšnys. Czesław Miłosz. Rinktiniai eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 356)