Vykinto keliai prisimena 1999-ųjų rudenį ir dalijasi prie Deltuvos kultūros namų (Ukmergės r.) stūksančio švento akmens nuotraukomis. Melioratoriai jį atrado netoli esančio Pagojės kaimelio laukuose ir, laimė, išsaugojo.
Visi tokie akmenys-ritiniai su plokščiadugniais dubenimis yra kuršių genties paveldo dalis, tačiau apie XIII a., manoma, plito ir kitose Lietuvos vietovėse, pasiekė net Vilnių. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šventovėse prie tokių akmenų buvo kūrenama ugnis, kai kuriose vietovėse iki pat XX a. buvo tikima nepaprasta dubenyje susirinkusio vandens galia.
Pagojės akmuo Deltuvoje ne tik itin rūpestingai aptašytas ir iš tolo traukia akį. Nežinoma kas ir kodėl atvėrė patį dubenį taip, jog vanduo jame beveik neužsistovi. Tai galėjo būti mitinių vaizdinių raiška (vanduo nuo akmens teka žemyn, į ugniavietę), tai galėjo būti ir vėlesnė, su šventove nesusijusi veikla. Iš ankstyvojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpio istorijos žinoma, kad Deltuva buvo Rumbaudo ir Kęsgailos -- pirmųjų Žemaičių žemės seniūnų tėvonija; galbūt tai padėtų ieškant atsakymo į klausimą kas gali sieti Deltuvą su tolimomis Vakarų Lietuvos vietovėmis.