Praėjusią savaitę istorikų forume pas Lietuvos Respublikos Prezidentą buvo išsakyta daug nuomonių apie mūsų tautos atmintį, istorinį visuomenės raštingumą ir valstybės istorijos politiką. Man susidarė viltingas įspūdis, kad bus pripažįstamos įvairios atmintys, o jų sergėtojai kviečiami nutraukę karus dėl praeities kreipti žvilgsnį į šiandieną ir ateitį. Kitais žodžiais tariant, margaspalvės atminties lankos šiandien neturėtų būti ypatingu būdu ravimos, purškiamos herbicidais. Piktžolių pievose nelieka kasmet laiku jas šienaujant ir grėbstant...
Kaip atsiranda visuomenę skaldančios skirtingos atmintys? Vienos kyla iš šeimos ir lydi mus nuo mažumės, kitos yra ugdomos mokykloje, trečias pagimdo dėmesys, sąmoningas žinių ieškojimas ir turtinimas (plg. raginimą „įsidėti naujieną į galvą“). Tad prisiminimas yra ir pastanga, išmoktas dalykas. Mūsų valioje ir galioje prisiminti tai, ką norime išsaugoti, su kuo pasirenkame gyventi.
Dar tą pačią dieną forumui pasibaigus patyriau, kad po septyniolikos metų pertraukos pats negaliu atrasti Paalkių kaimo šventvietės – konglomerato uolos, nors jos ieškoti leidausi tikras, kad kelią rasiu ir vietą atpažinsiu. Netrukus guvus 96-metis senolis iš Sukros viensėdžio miške man rodė takelį prie nuostabios šventos versmės, o dvi istorinėje Ginklavimosi valdybos laboratorijoje Kaune dirbančios mokslininkės negalėjo prisiminti, kur jų darbovietėje yra chemikams – Birželio sukilimo vadams skirtos atminimo lentos. Kasdienybė šiuos vaizdus iš jų atminties tiesiog ištrynė...
Ir kuo čia dėti „Vykinto keliai“? Lankydami senąsias šventvietes, piliakalnius, pilkapius puoselėjame baltų paveldo vertybes ir siekiame, kad šiai atminčiai atsirastų vieta greta senamiesčių, bažnyčių, dvarų, malūnų ir tiltų. Rasoti mūsų ekskursijų takeliai per lauką, raibuliuojantys atspindžiai Šventosios vandenyse, sutartinių skambesys keliautojų potyrius stiprina, svarbiausia – daugelį metų, o kartais net šimtmečių miegojusią atmintį sužadina.
Atmintį žadinti labai svarbu, nes prabėgus šimtmečiams ir tūkstantmečiams, mūsų seneliai ir proseneliai apie senovės stovyklavietes, gyvenvietes, apie daugelį piliakalnių, plokštinių kapinynų, pilkapių ir šventviečių nežinojo iš esmės nieko tikra. Šias vietas teko atrasti XIX a. pabaigos - XX a. kalbininkams, archeologams, istorikams, mitologijos tyrėjams. Dažnai ir šiandien tenka eiti jų pramintais keliais.
Kad baltų kultūros atmintis liktų, gyvuotų pirmiausiai reikia asmeninių pastangų. „Vykinto kelių“ bendraminčių pulke ryžtis ir tokio apsisprendimo laikytis – daug lengviau!
