Taip skamba paskutiniojo Vilniaus Šventaragio paminėjimo senuosiuose aktuose ir raštuose vertimas į lietuvių kalbą. Keli žodžiai, be jokio legendos prieskonio. Tačiau 1738-ųjų pavasarį turėta visai kitų tikslų – reikėjo naujai aprašyti, apskaityti, įteisinti Vilniaus pilininko jurisdikos duomenis. Jie mums šiandien reikšmingi ne vien simboline prasme.
XVIII a. pirmoje pusėje Vilniaus pilių teritorijoje dar buvo neužstatytas Šventaragio lopinėlis! Sprendžiant iš maždaug 1737 m. nubraižyto miesto plano, jis galėjo užimti hektarą ar kiek daugiau, iš pietvakarių buvo ribojamas Valdovų rūmų pastatų, iš šiaurės vakarų – Pilies vartų su prie jų priglaustais pastatais, šiaurės rytuose – gynybinės sienos, o pietryčiuose – Gedimino kalno.
Sianożęć lenkų kalboje reiškia pievą (paprastai šienaujamą), dažnai ir paupio lanką. Pabrėžtina, kad ji vis dar priklausė pilininkui, ne kuriam nors miestiečiui, pasaulietinei ar religinei institucijai. Tai rimtas pagrindas manyti, kad 1738 m. paminėta Šventaragio pieva yra senojo (gamtinio, pirminio) Vilniaus Šventaragio likutis. Istoriniai duomenys rodo, kad apie XVI a. šioje drėgnoje vietoje veikė rūpestingai įrengtų drenavimo kanalų sistema. Šiandien čia plyti rytinė Katedros aikštės pusė, parko tarp Gedimino kalno ir Barboros Radvilaitės gatvės dalis. Belieka Šventaragį sugrąžinti į mūsų mintis, į sąmonę.
Ekskursija – pasivaikščiojimas po Vilniaus Šventaragį jau gegužės 11-ąją!
https://www.vykintokeliai.lt/art-jancios-ekskursijos