Ant kalnelio prie upelio
Dieną naktį ugnelė smelk,
smelk, smelk!
Ten Žvaginis su Ruginiu
Oželį Dievui ant garbės smaug,
smaug, smaug!
Tu oželi, žilbarzdėli, auk,
auk, auk!
Dievuks mūsų tavęs lauk,
lauk, lauk!
Šis 1865 m. pirmą kartą kun. B. Tamulevičiaus užrašytas (sukurtas, galbūt perkurtas?) tekstas 1898 m. buvo paskelbtas dr. Jono Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų“ pirmame tome ir toliau plito persakomas, perrašomas, galbūt net dainuojamas. Vieni šiuos žodžius siejo su Žvaginių piliakalniu, Klaipėdos r., o kiti, jų tarpe čia pateikiamą variantą prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rietave iš kun. Juozapo Bikinto nusirašęs archeologas Liudvikas Kšivickis, – su Padievaičio piliakalniu, Šilalės r.
Be mažiausios abejonės priešžiemio šventė turėjo savo apeigų vietas po daugelį Lietuvos kaimų ir viensėdžių, tačiau tikslių žinių apie jas nėra. Trūksta duomenų ir apie tai, kur XIX a. – XX a. pradžioje piemenys vedžiojo aplink beržą ožį ir šaukė žiemą.
Tik iš nuotrupų ir užuominų galima spėti, kad tai buvo pamiškės, miškų laukymės, galėjo tai būti ir paupiai, aikštelės prie akmenų. Tokia šventviete laikytas ir akmuo prie Kraujelių kaimo (Mindūnų sen., Molėtų r.).
Pirma, dėmesį atkreipia šio riedulio padėtis – atokiau nuo kaimo, ant kalnelio. Akmuo nemažas, maždaug 2,5 x 3 m dydžio, šoninė plokštuma didelė, lygi. Galėtų būti vadinamas Laumių ar Raganų stalu, tačiau ne, tai Šventakmenis! Ir štai padavimai, kurių neišgirsi jokioje kitoje vietoje:
Yra toks akmuo, kuris suėdė du beržu, piemenį ir baroną (Užrašė K. Kuliešius, 1925 m.).
Buva beržas prie akmens. Tai akmuo ir beržų, ir jeriokų [= ėriuką] surija. Žmonės nusigandę pasikvietė kunigą. Jį [akmenį] pradėja švintint, tai sugriaude ir parlinda [žemėn akmuo] (T. Aidetienė iš Žičkų k. Užrašė Burneikaitė ir Grikepelytė, 1958 m.).
Ant dirvonėlio buvo akmuo. Atsikėlę naujakuriai pririšo netoli to akmens aveles. Vakare ateina parsivesti namo, o jų nėra. Taip pat dingo ir karvės, ir avelės, ir kiti gyvuliai. Žmonės pradėjo vilkų pėdų ieškoti, bet jų nerado.
Prie to akmens augo beržas. Žiūri vieną dieną - ir jo jau nebėra. Pagaliau suprato žmonės, kad akmuo viską ryja (...) (J. Kraujelis iš Stirnių k. Užrašė A. Lekavičiūtė, 1991 m.).
Šventakmenis iš tikrųjų galėtų reikalauti gyvulių aukų – veršiukų, avelių ar oželių. Tačiau kam jam „ryti“ šalia augančius beržus ir prisiartinusius piemenis? Šiuos padavimus tenka laikyti priešžiemio – ožio vedžiojimo aplink beržą ir žiemos šaukimo – arba kurios kitos panašios senovinės šventės atgarsiu, o akmenį prie Kraujelių kaimo – unikalia senovės lietuvių šventviete.
Kraujelių kaimo Šventakmenis (Molėtų r.). Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka, 1991
Leidžiantis į ekskursiją tiksli Šventakmenio vieta
WGS84: 55.259092, 25.674663 arba LKS94: 606459, 6126132 as