Aukštaitijos Šventoji. Kodėl šventa?

Updated: Sep 27, 2019

Daug šimtmečių aukštaičiai taria Šventosios upės vardą. Kai kurie dar mena padavimus apie krikštą ar pas ligonį važiavusį ir upėje nuskendusį kunigą...

Jeigu istorikui reikėtų pamėginti atsakyti į klausimą kodėl Šventoji yra šventa, tai pasakojimą reikėtų pradėti nuo tų laikų, kai prieš 4000 ir daugiau metų ji skyrė skirtingus ūkininkavimo (o tai reiškia ir išgyvenimo) kelius pasirinkusias bendruomenes: kairiajame krante buvo verčiamasi medžiokle ir žvejyba, dešiniajame - žemdirbyste ir (arba) gyvulininkyste.


Toks pat, net dar ryškesnis skirtumas tarp rytų ir vakarų yra matomas žvelgiant į geležies amžiaus laidojimo paminklų žemėlapį. Praėjus 40 metų po jo sudarymo, kasmet atrandant naujų pilkapių, padėtis iš esmės nepasikeitė.

V-XIII a. laidojimo paminklų žemėlapis (Lietuvos archeologijos atlasas. I-XIII a. pilkapynai ir senkapiai. Red. R. Rimantienė. Vilnius, 1977, t. 3).

Pilkapiuose sudegintų mirusių palaikus laidojo senovės lietuviai, plokštiniuose kapinynuose į vakarus nuo Šventosios - kita gentis, dėl kurios pavadinimo bendros nuomonės mokslininkai neturi (vakarų lietuviai, galbūt aukštaičiai?).


Be to, jog Šventoji kitados reiškė žemės kraštą, skiriančią ir saugančią šventąją ribą, ta pati upė buvo vieta, kuri kaimynus jungė ir vienijo. Akivaizdžiai tą rodo iškilios šventvietės Šventosios pakrantėje. Antai, Deltuvos Kukavaičio istorija, užrašyta XVI a. Lietuvos metraštyje ir vėliau užrašyti padavimai leidžia manyti, kad tai buvo abiejų Lietuvos dalių - Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojus vienijanti vieta, viena iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų mūsų tautos šventovių.


Vareikiuose, prie Šventosios, rastos apyrankės raštas - bendras visoms baltų gentims. Jis gali būti skaitomas ir kaip žemėlapis, kur skirtinguose langeliuose gyvenančios bendruomenės priklauso vienam pasauliui. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai. V. Vaitkevičiaus nuotrauka.

Tačiau Šventosios paveikslas nebūtų baigtas piešti, jeigu pamirštume paminėti, kad šios upės vanduo turi nepaprastą galią keisti žmones, jų dvasines vertybes, teikti šventumo. Tai mena padavimai apie Lietuvos krikštą tolimais 1387 m. ir kai kurie kiti tautosakiniai motyvai, sakytinės istorijos žinios.


Pasakojimai atskleidžia, kad Šventosios žemupyje, įsikūnijusi į upės žiotyse stūksojusį Eržilo akmenį, buvo radusi buveinę upės dievybė. Praėjusiame amžiuje akmenį suskaldžius liko prisiminimai, padavimai bei archeologiniai radiniai muziejų fonduose. Jų analizė rodo, kad santaka ir prieigos nuo seniausių laikų buvo nepaprasta, krašto šventa vieta.

Neries ir Šventosios (kairėje) santaka iš paukščio skrydžio. 2004 m.



296 views

MB Vykinto keliai, registracijos nr. 304925277. A/s LT37 3500 0100 0402 0987, Paysera LT

Pašulniškių vs. 1, Pašulniškės, LT-15210 Vilniaus r. 

tel. 8 613 11178, vykintokeliai@gmail.com