Yra tokių „amžinųjų“ temų, apie kurias Lietuvoje buvo, yra ir bus rašoma. Jos išsilieja pasakojimais, asmeninės patirties liudijimais ar pilietiniais sąjūdžiais. Tokia yra kertamos girios, alėjos ar seno medžio tema. Ir jos istorija irgi sena.
Skausmas dėl nukirstų medžių aprašomas jau XV a. istorijos šaltiniuose, nušviečiančiuose įvykius po Lietuvos krikšto. XIV a. pabaigoje į Lietuvą iš Prahos atvyko vienuolis misionierius Jeronimas, gavęs Jogailos įgaliojimus skleisti krikščionybę ir apsirūpinęs Vytauto raštais, įpareigojančiais provincijų valdytojus jam paklusti. 1389−1398 metais energingas trisdešimtmetis kanonų teisės daktaras važinėjo po Lietuvą ir vykdė krikšionišką misiją, naikindamas senąsias šventvietes. Ypač jis pasižymėjo medžių ir miškų kirtimu. Štai kaip tai nupasakojo italų diplomatas, politikas Enėjas Silvijus Piccolomini:
Pagaliau [Jeronimas] pasiekė kitas gentis, kurios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškino mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti. Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus medžius geležimi paliesti. Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, nukirto vieną aukštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką.
Kertamo miškelio, kuris buvo „vertas didesnio garbinimo“, nei kiti „pašvęsti“ miškai, viduryje augo labai senas ąžuolas; jį pasiekę, kirtėjai sustojo:
Kai priėję miškelio vidurį, kuriame augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau, kaip paprastai, atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus. Kviesdamas į pagalbą draugus, kurie bijojo paliesti bejausmį medį, jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Aplinkui stovinti minia apstulbusi ėmė raudoti, aimanuoti, kaltinti Jeronimą, kam įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę, ir jau nebeatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs pakelti kirvį.
Kaip įprasta panašiems pasakojimams, Jeronimas įrodo, kad tai tik „velnių išmonės žmonių akims apdumti“, ir pats paėmęs į rankas kirvį „su dideliu triukšmu nuvertęs milžinišką medį ir iškirtęs visą miškelį“.
Jeronimo misijai vis dėlto buvo pasipriešinta:
Buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų. Nespėjus Jeronimui tenai nuvykti ir juos iškirsti, būrys moterų raudodamos ir aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės <...> Esą dar keletas mažesnių miškelių, kurs jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti. Įvesdamas naujas apeigas, jis griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai, sakydami negalį pakęsti naujojo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, nei atsižadėti protėvių paveldėto tikėjimo“.
Iš šio epizodo aišku, kad pas Vytautą atvyko laisvi žmonės ar net kilmingieji, kurių prašymas pabaigiamas grasinimu išvykti (nors tuo metu atsižadėti protėvių paveldėto tikėjimo turbūt tebebuvo galima tik dar neapkrikštytoje Žemaitijoje). Todėl, „sujaudintas šito įvykio ir bijodamas žmonių maišto“, Vytautas atšaukė Jeronimo įgaliojimus ir įsakė jam palikti šalį.
Piccolominio užrašytas Jeronimo pasakojimas gali atrodyti kaip vienetinis įvykis, žymintis permainingą laikus po 1387 m. įvykusio Lietuvos ir prieš 1413 m. įvyksiantį Žemaitijos krikštą. Tačiau šventųjų medžių ir girių kirtimas buvo nuolatinė Bažnyčios veikla net iki XVIII a. pabaigos. Apie tai daug žinių galima surasti Norberto Vėliaus ir Vytauto Ališausko paskelbtuose istoriniuose šaltiniuose. Ypač iškalbingi yra nuo XVI a. Lietuvoje ir LDK priklausiusioje Livonijos dalyje veikusių jėzuitų laiškai bei metinės ataskaitos, kuriose jie pasirodo kaip tikri medkirčiai – medžiai buvo jų didžiausių priešų sąraše. Pažvelkime į šiuos liudijimus chronologiškai:
1583 m. „Kai su tokiomis apeigomis kovojo pamokslaujantys mūsiškiai, kai jie galvijų kaulus ir kitus to šiurkštaus tikėjimo ženklus plėšė nuo durų ir sienų, trypė, mėtė į laužus, kai kirto jų šventuosius ąžuolus, o šventąsias angis, šeimų tėvams ir jų vaikams pažįstamas nuo kūdikystės išmesdavo, pagonys šaukė, kad išniekinamos jų šventenybės, kad žūva jų dievai“.
1587 m. „Atlikta panašiai sumanyta išvyka į Žemaitiją su tos diecezijos vyskupu. <...> Vienam mūsiškių kunigų pirmą kartą užsimojus kirviu [medžiai] buvo iš pašaknų iškirsti ir nuversti“.
1598 m. „Mūsiškis kunigas, vieno kilmingojo paskatintas, nukeliavo iki pat Maskvėnijos sienų; ten <...> iškirto labai aukštus ir senus medžius, kuriuose ta kvaila tauta įtarė glūdint kažin kokią dievybę“.
1618 m. „Kražiuose neseniai įkurdinti Draugijos nariai, akyli mirtingųjų medžiotojai, jau ne tokie nepatyrę Žemaičių reikaluose, prasiskverbė į giliausias pagonių dievų giraites ir tamsiausias prietarų užkardas. <...> iškirsti Perkūnui, tam lietuvių Jupiteriui, pašvęsti ąžuolai; atliktas ženklus dievų sunaikinimas“.
1673 m. „Ten buvo rasta nepaprasto aukščio liepa, jau nuo seno daugybę metų garbinama kaip stabas; nė vienas iš jos nepasišaipė ir nė vienas nenuskynė jos lapo ar šakos nebaudžiami – kitaip būtų patyręs žymią žalą arba savo sveikatai, arba turtui, ypač staiga kritus galvijams. Pramokius liaudį apie pragaro tuštybę ir atlikus įprastus Šventosios Bažnyčios egzorcizmus, mūsiškis Tėvas ėmė kirsti liepą, mat niekas iš kaimiečių, besibaiminančių nelaimės, nenorėjo jos liesti. <...> visiškai nukirto ir sudegino medį“.
1679 m. „Bedieviškai garbintos dvi aukštos liepos ir tiek pat senų ąžuolų visiškai nukirsta ir patiesta“.
1720 m. „Po to, kai prabėgusiais laikais mūsų misionierių, taip pat kitų dieviškojo kulto puoselėtojų rankomis buvo iškirstos ąžuolų giraitės, kurioms vyrai, ir liepos, kurioms moterys pagoniškomis apeigomis javų pirmienas ir kitus tos rūšies dalykus aukodavo, įprasta jiems ir dabar saugoti ir kasdien tam tikrą pagarbą teikti minėtų medžių atžaloms“.
1723 m. „<...> kad nebegrįžtų į senovinį mišką, pašalinta blogio proga, tai yra iškirsta giraitė, kurioje iškilmingame liaudies susiėjime būdavo atliekami aukojimai. Be to nukirsti ir iš pat šaknų išversti keturi ąžuolai, kuriems beveik kasdien atnašaudavo dovanas. Vienas iš šių ąžuolų buvo ko labiausiai išskiriamas (turiu čia smarkiau pasakyti) begėdžių dėl įvairiais pavidalais [pasirodančios] piktosios dvasios pagalbos. <...> Kai minėtas ąžuolas buvo verčiamas, pakilo smarkus viesulas, kuris tačiau nurimo ir nuslopo per patį nuvertimo akimirksnį. Aplinkui tą ąžuolą buvo paklotas akmenų grindinys, apsuptas lazdų aptvaru“.
1725 m. „Rūpindamasis išnaikinti šias prakeiktas apeigas, vienas iš mūsiškių, ryžtingai veikdamas, pridėjo kirvį prie tųjų medžių šaknų – iškirto 37 tokios rūšies medžius, o kitur – netgi visą giraitę“.
1728 m. „<...> iškirsta 10 iškilių ąžuolų (jiems prasčiokai miškų gyventojai, laikydamiesi apgailėtinų stabmeldystės paklydimų, teikė dievišką garbę)“.
1739 m. „<...> atliko dar retesnį, užtat didesnį darbą, išganinga baime atbaidydamas devynis, suviliotus magiškomis pragaro apgaviko šlykštybėmis, kirviu patiesdamas 1 ąžuolą, tarsi pranašišką ir apgaulingai pašvęstą pragaro kunigaikščiui“.
1743 m. „<...> iškirsta pagoniškam kultui skirtų ir ąžuolų, ir liepų 231“.
1749 m. „<...> iš pašaknų iškirsti 3 medžiai, kuriuos [senasis monytojas] buvo įkalbėjęs garbinti kultu“.
1758 m. „<...> Livonijos iždininko, šviesiojo prakilniojo pono Ryko valdoje, vardu Piltenė, nukirstas ąžuolas, kurį ateidavo pagarbinti“.
1759 m. „<...> Iškirsti trys ąžuolai, kur latviai garbino <savo> dievą“.
Kirtimų sąrašą, rodantį ypatingą Bažnyčios neapykantą šventiesiems medžiams ir giraitėms, papildo žinios apie veikimo būdus. Pavyzdžiui, Tėvas Jurgis Šablinskis, „ruošdamasis pradėti misiją kokioje nors vietoje, pirmiausia atvykęs į dvarą susirašydavo valdinių katalogą; tuomet, valdą padalijęs į konkrečias dešimtvyrijas, vykdavo paeiliui pas visus ir taip pas visus plušėdavo tol, kol išrovęs prietarus, iškirtęs ąžuolus ir liepas, įprastus gerbti vietoj dievybės, pasodindavo tikrosios Dievybės pažinimą ir garbinimą“ (1744 m.).
Medžiai neretai buvo ne tik nukertami, bet ir sudeginami:
„idant jiems vėliau nepavyktų sugrįžti prie nelemtų garbinimų, viena liepa ir vienas alksnis, pagonišku būdu pašventinti dievaičiais, iškirsti ir ugnimi sunaikinti“ (1731 m.), „Du ąžuolai, vadinti dievaičiais (būtent Użołay Dewayciay), prietaringai garbinti ir tamsios liaudies dėl tariamų stebuklų nepaprastai šlovinti, buvo iškirsti ir sudeginti“, „Stabmeldiškam kultui paskirtas ąžuolas sudegintas“ (1734 m.).
Iš žmonių buvo reikalaujama, kad jie atskleistų, kur jų miške yra šventais laikomų medžių, pvz., 1618 m. „vienas šešiasdešimtmetis su žmona, ąžuolų garbintojai, tokiam dievui kasmet aukojantys po du kiaušinius, vieną grašį ir visų rūšių taukų, abu sugrąžinti į sveiką protą, klūpėdami priešais Švenčiausiąjį Sakramentą prižadėjo vos tik atgavę sveikatą medį nukirsti ir sudeginti; raginant mūsiškiam kunigui tai padaryti nedelsiant, buvo priversti tai atidėti dėl prastos sveikatos ir dėl to, kad šeimyna nežinojo, kur medis yra“ (1618 m.). Nežinia, ar šiuo atveju atveju šeimyna tikrai nežinojo, ar nenorėjo sakyti, bet suaugusiems nenorint apie tai pasakoti, slapčia buvo iškamantinėjami vaikai: „mažulėliai, patraukti dovanėlėmis, Tėvui Jurgiui pranešdavo ir nurodydavo, ką buvo matę, kai tėvai garbindavo medžius ir laikydavosi kitų prietarų“ (Iš T. Jurgio Šablinskio nekrologo 1744 m.)
Retai istoriniuose šaltiniuose matome vaizduojant jausmus, kylančius matant kertant šventuosius medžius ir girias. Vytautui besiskundžiančių lietuvių moterų aimanos ir raudojimas, vyrų pyktis ir grasinimai, latvių gedulas dėl nukirstų medžių ir priesaika geriau mirti, nei kirsti – tai nedažnai į misijų aprašymus prasiskverbiantys jausmai.
Tačiau nutylėti jausmai nedingsta. Patirtų įvykių liudijimai išliko sakytinėje tradicijoje, − pasakojimai apie nukirstus šventuosius medžius tapo tautosaka, gaubiančia iki šių dienų išlikusius ąžuolus senolius. Vienas pavyzdžių – pasakojimai apie Mingėlos ąžuolą, turintį ne mažiau kaip 800 metų:
Apie Mingėlos ąžuolą, augantį Vieštovėnų k. (Plungės r. sav.) pasakojama, kad kai Jogaila krikštijo žemaičius ir kirto šventus medžius, šis ąžuolas jau buvo drūtas. Neatsirado tokio, kuris būtų drįsęs medį kirsti. Susirinkusieji į minią sviedė kepurę, kam teks ąžuolą kirsti. Jį nukirto Mingėla, bet įstengė nukirsti tik viršūnę, o kaimynai už tai jį paskandino Minijoje. Sakoma, kad Mingėla ir šiandien išlipa iš Minijos, 12 kartų apeina ąžuolą, medį apsikabina ir prašo atleidimo.
Mingėlos ąžuolas su nukirsta viršūne žaliuoja iki šių dienų. Nežinia, ar iš tiesų ji buvo nukirsta norint ąžuolą sunaikinti, ar audros palaužta. Taip pat vargu, ar ąžuolas matė Jogailą ir to meto įvykius. Tačiau pasakojimas mini krikštą kaip ryškų istorinį įvykį, kuris padeda pasakotojui paaiškinti, kodėl šventi ąžuolai buvo beatodairiškai kertami. Nukirstos viršūnės vietoje Mingėlos sodybos savininkas buvo įkėlęs koplytėlę; gali būti, kad jos įrengimas ir pašventinimas susijęs su XVIII a. netoliese esančiame Kulių miestelyje įsikūrusiais jėzuitais.
Mingėlos ąžuolo pasakojimas primena, kad medžių ir juose įsikūnijančio šventumo naikinimas palieka gilią žaizdą lietuvio sieloje. Lietuvių literatūra nuo pat jos susiformavimo XIX amžiuje bando tą žaizdą užkalbėti ir išgydyti jautriu dėmesiu medžiams ir girioms; tie užkalbėjimai – tai ir „Anykščių šilelis“, ir „Skerdžius“, ir „Gyvenimas po klevu“ ir daug kitų kūrinių. Tačiau ir žaizdai užsitraukus lieka randai, kurie ima kraujuoti iškilus grėsmei seniems miškams, kurie lietuviui tebeturi kažką švento. Šiandien tai ir Labanoro giria, ir Punios šilas, ir tiesiog seniejis parkų ar alėjų medžiai. Kodėl taip dėl jų gelia širdį, paaiškina šimtmečius trukusi šventųjų medžių naikinimo istorija. Ją privalome žinoti, kad ateinanti karta nenaikintų protėvių pasodintų medžių, o iš Mingėlos ąžuolo gilių augtų ąžuolai su viršūnėmis.
